> Prisipazinsiu - neskiriau daug laiko smulkiam aiskinimuisi apie jo
> konstrukcija ir savybes. Cia apie Japonijoje sproginejancius. Skaitineju
> tik zurnalistine informacija ir kazkaip man galai nebesueina. Vaizdziai
> buvo kalbama kad ivykus sutrikimams ceronobyliniai uzsigazuoja, o
> vakarietiski gesta. Dabar matosi kad jie nei velnio negesta, bet net ir
> per prievarta neuzsigesina. Iseitu kad pas juos is viso nera rezimo be
> nuolatinio ausinimo. Ar ten nutylimos kazkokios problemos su reakcija
> slopinanciu strypu pakelimu?

Su reaktoriaus išjungimu viskas tvarkoj, viskas suveikė kaip ir 
priklauso: per žemės drebėjimą valdymo strypai automatiškai nusileido
ir pagrindinė reakcija — urano 235 skilimas buvo sustabdyta.
Visų reaktorių bėda tokių atvejų yra ta, kad nutraukus pagrindinę 
reakcija dar lieka jos nestabilūs produktai ir jų skilimas toliau
generuoja šilumą. Tik išjungus reaktoriaus šis procesas gali generuoja
apie 6% nuo reaktoriau galios, per 10 dienų sumažėja iki gerokai mažiau
nei 1%. Jei japonai sugebės savo reaktorius paaušinti dar porą dienų,
tai blogiausia jau bus praeity.

Jei išjungtas reaktorius nėra tinkamai aušinamas, tai išskiriamos
šilumos pakanka, kad įkaitinti ji tiek, jog imtų lydytis branduolinio
kuro strypai, o tas nelabai sveika reaktoriui… Jei netyčia visi apsaugos 
lygiai pažeisti ir tokie apgadinti strypai tiesiogiai kontaktuoja su 
atmosfera, tai yra blogiausias scenarijus, nes tada į aplinką patenka 
kenksmingiausios radioaktyvios medžiagos: Cezis 137 ir jodas 131.
Jodas bjaurus tuo, kad organizmas linkęs jį kaupti skydliaukėje. Laimei
I131 pusperiodis gana trumpas. Cs137 pusperiodis ilgas — daugiau nei 30
metų. Būtent šis elementas ir yra pagrindinis radiacijos Černobylio 
zonoje šaltinis.

Kitas niuansas yra tas, kad įkaitus kuro strypams cirkonio lydinys iš
kurio jie pagaminti ima reaguoti su vandens garais ir iš jų atima 
deguonį, dėl to ima kauptis vandenilio dujos. Sprogimai Japonijos 
elektrinėje būtent ir buvo vandenilio ir oro mišinio sprogimai: nuleidus
garą, t.y. išleidus vandens garus iš reaktoriaus slėgiui sumažinti, 
vanduo kondensuojasi, lieka vandenilis. Užtenka kibirkštėlės ir babah…

Nuleidžiant garą taip pat stebimas ir radiacijos padidėjimas, bet jis
trumpalaikis ir nepavojingas, pagrindinis šaltinis yra azoto izotopas
N16, o jo pusperiodis tėra 7 sekundės.

Dar būtina paminėti, kad jokia atominė elektrinė niekada negali sprogti
kaip atominė bomba: nevaldomai grandininei reakcijai, tokiai kaip 
atominiame ginkle reikia U235 koncentracijos viršijančios 90%, nekalbant 
apie kitas sąlygas; branduoliniame kure koncentracija yra 3-5%.
Blogiausia kas gali nutikti atominėje elektrinėje: suirę kuro strypai
ir radioaktyvių produktų patekimas į aplinką. Černobylyje būtent 
blogiausias scenarijus ir buvo: pradedant reaktoriau dizaino trūkumais,
baigiant žmonių nekompetencija. Reaktorius beveik neturėjo apsaugos,
plius reakcijai valdyti buvo naudojami grafito strypai. Po avarijos jie
užsidegė ir degė kelias dienas sėkmingai varydami radioaktyvias 
medžiagas į atmosferą.

Dėl to „užsigazavimo“: RBMK (Černobylio) tipo reaktorių taip vadinamas
reaktyvumo koeficientas (void coeficient) yra teigiamas, t.y. reaktoriui
kaistant ir aušinimo sistemoje daugėjant garų reakcija intensyvėja.

Kai reaktyvumo koeficientas neigiamas (o jis verdančio vandens, BWR 
reaktoriuose, tokiuose kaip toje nelaimingoj AE) sistemoje daugėjant
garų reakcija slopsta.


ic
--
http://rimantas.com/