>>> Ir priekaistus reiskia tuo metu esamam imonems savininkui (seimo nariui),
>>> o ne buvusiam savininkui ?
>>
>>  Be abejo. Kad to nebūtų, parsidavusi įmonė turi pasikeisti neatpažįstamai,

   Kažko neperskaičiau, gavosi priešingai. Pakartosiu.
   Kai įmonė pasikeičia neatpažįstamai, klientui nebekyla asociacijų su senuoju
savininku, jei jį išvis pažinojo. Ir atvirkščiai, kai jokio įtarimo nesukėlusiame
ofise pradeda reikšti pretenzijas, o tada pamato, jog ir savininkas ne tas, ir
įsipareigojimai ne tie... ;) -- jaučiasi išdurtas itin niekšiškai, kur kas
bjauriau, negu tiesiog radęs tuščias uždarytas patalpas su skelbimu "įmonė
nutraukė veiklą visam laikui", ar visiškai naują ofisą.
   Tuščios patalpos atrodo drastiškai, lyg po kokio kataklizmo. Savo ruožtu,
neatpažįstama aplinka kiekviename žingsnyje teigia, kad čia nerasi to, ko atėjai.
Abiem atvejais ambicijos kažkiek nugesinamos ir gaunam sveikesnę atmosferą.
Asmeniškai man šitaip patinka labiau.


> Jeigu yra kazkokie nesklandumai  tai juos tvarko jau naujasis savininkas

   Jei jau gilintis, tai permainos kliento akimis yra blogis, ir dėl
nebeatliekamų įsipareigojimų kaltas senasis savininkas: gi jo laikais "viskas
buvo tvarkoj", kurių velnių jis neužtikrino stabilumo ir apskritai pabėgo.
Lygiai tas pat, kai įmonė tempia iki paskutinio ir pertempia, net parsidavimui
nebetinka, taigi vėl nebėra garantijos.
   Bet paprastai gilintis neparanku -- tai yra svetimos problemos ir jų
pernelyg geras supratimas gresia padidėjusiu atlaidumu. Sandėris įvyko
su įmone, vadinasi, ji ir skolinga tą ar aną. Kas toks po ta įmone slepiasi,
nesvarbu. Kol tai nėra akivaizdžiai kita įmonė, įsipareigojimai yra savaime
suprantami.
   Taigi šitokį reiškinį ir matėm pačioje diskusijos pradžioje, kai "ne tą"
apkaltino "nebūtais" dalykais.

-- 
  saimhe