On 2017-10-30 09:12, fenix@w wrote:
> nori but
> bendruomenej - o elgiesi kaip izoliuotasis tarp savo rfc


Analogiškais atvejais mūsų seneliai sakydavo - "iš didelio rašto, išėjo 
iš krašto" :)

Lyg ir nekvailas bičas, bet niekaip jam nedašunta, jog 99.99 procentam 
njusų dalyvių jo pgp signatūros išvirsta į kalną bereikalingų simbolių 
poste ir trukdo jo paties postą skaityti.

Pvz. aš teoriškai galėčiau irgi į kiekvieną savo postą, kaip signatūrą, 
kabint Šekspyro sonetus ir jokių RFC nepažeisčiau, bet kur mane pasiųstų 
po kelių dienų kiti njusų dalyviai, net sunku įsivaizduoti :)

O jis kabina net ne sonetus, kas turėtų bent kokią šviečiamąją kultūrinę 
prasmę, o daugybę beprasmiškų simbolių, kurie tik JAM PAČIAM parodo, jog 
čia JO PATIES postas :) Nes kitiems iki lemputės, jis čia rašo ar ne 
jis. Gal pas žmogų sklerozė, jog jam taip svarbu savo paties postus 
atskirti.


-----BEGIN SHAKESPEARE SONNETS SIGNED MESSAGE-----
Hash: SHA256

1.

Geidaujame, kad vaismedis kerotų

Ir leistų atžalas, ir viskas klotųs dailiai, –

Tegu sau krinta žiedlapiai nuo rožių,

Bet ūgliai jas atsimena su meile:

O tu, patsai save įsižiūrėjęs,

Gražumui savo viską atiduodi,

Didžiausią turtą leisdamas ant vėjo,

Pats sau esi ir priešas neraliuotas.

Tu žemės papuošalas vienadienis;

Pavasaris, kurį skelbi, neilgas,

Esi pradėtas, nieko nepradėjęs,

Gobšuolis, išlaidautojas niekingas.

Gailėkis sau, tačiau iš gelmenų

Išleisk daug ūglių, atvašų liaunų.

5.

Kaip išmintingas meistras patyliukais

Stebuklų šventę mums surengia Laikas,

Čia pat neliauja savo ratą sukęs,

Kur mes į koją niekaip nepataikom.

Net nematai, o vasara panyra

Dienų ir valandų tėkmėj į gruodį;

Belapiai medžiai, syvai jų apmirę,

Apmirus žemė po baltom paklodėm.

Išliko vien tik rožių aromatas,

Lakus belaisvis į stiklus įkliuvęs,

Kai speigas mus ir šalčmirystė krato,

Jis primena, kas vasarojant buvę.

Mes matome, kas žiedui atsitiko,

Tačiau skaisti substancija išliko.

24.

Mana akis tave išgraviravo, –

Širdy aš tavo atvaizdą nešioju,

Dabar esu gyvieji rėmai tavo!

Perspektyva visi menai puikuojas;

Tai apie meistrą spręsk iš meistriškumo, –

Žiūrėdamas šiuos rėmuos į portretą.

Ogi dirbtuvė, kur plušėta buvo

Akių stiklais ir meile kalinėta.

Mudviejų akys taip yra susiję:

Savom tave matau aš savo sieloj,

O saulė iš padangių karalijos

Tavom – apžiūrinėja mano sienas.

Deja, deja, savom akim pro langą

Širdies tavos matyti neįstengiu.

65.

Granitas, varis, žemė, o ir jūra

Neatlaikys, kai bus Mirtis atėjus, –

Tai kaipgi Laikas grožio nesugurins,

Jei grožis toks trapus yra kaip gėlės?

Kaip gali Laiko lėksmą atlaikyti

Dvelkimas liepos, jeigu kietą uolą

Įsiutę bangos baigia sudaužyti?

Ir juodvario, ir marmuro koloną…

O karčios mintys! Kaip galėčiau rasti

Tavajam grožiui prieglobą nuo Laiko?

Ir kaip švytuoklę sustabdyti — rankom?

Lai judesį ir stingulį sutaiko!

Nėra vilties nė lašo. Tavo vaizdas

Išlieka ten, kur šviečia juodos raidės.

116.

Aš sandraugai dviejų širdžių nedrįsčiau

Pakišti kojos. Kaip, sakyk, įstengtų

Sudrumsti meilės šviesą išdavystė?

Nežino meilė užtvarų, nei slenksčių!

O ne! Ji amžinasis švyturys,

Kur per didžiausią audrą kelią rodo.

Jinai – žvaigždė ir šviesulas, kuris

Jūreiviui naktį suvokimą duoda.

Ji ne lėlė, kurią Laikai atėję

Kaip rožės spalvą veiduose išblukins,

Ir nuo užgriūvančių audrų bei vėjų

Ji nenublykšta kaip raudonis lūpų.

O jeigu aš netiesą čia kalbėjau,

Tai nerašiau, ir niekas nemylėjo!

132.

Man mielos tavo akys, ir sakau:

„Jūs apleistajam teikiate paguodą

Ir gedulą jūs pasirinkot juodą

Nuo tol, kai savo draugo netekau.“

Tu patikėk, saulėtekis ne taip

Senyvą veidą rytmečio gaivina,

Ir ta žvaigždė, kuri dangun išeis, —

Akis, nužvelgianti mus vakarinė,

Ne tokia spinduliuota ir šviesi,

Kaip žvilgsnis nuskaidrėjęs, lyg sudievu…

O, jeigu gedulingam debesy

Ir savo širdį būtumei sudėjus!

Sakyčiau aš, kad tikras grožis — juodas,

Naktis mums daug ryškesnę šviesą duoda.

154.

Meilės dievaitis po medžiu prisnūdo,

Nusviedęs deglą degantį į šalį,

Ir pagalvoję, kad apgrobt jį gali,

Nimfos iš girių dunksančių išsprūdo.

Viena dievaitė prie ugnies prislinko,

Kuri mergelėms tiek kančių suteikus,

Griebė tą karštą įnagį, naudingą, –

Drybsok, dievaiti, mūsų bėdos baigias!

Vandenys sraunūs nuo deglo karštėja, –

Daugelį ligų pasigydė žmonės.

Ir aš į maudyklę buvau šią atėjęs,

Tam, kad išvengčiau jausmo nemalonės.

Meilė įšildo vandenis, bet tie vandens

Neatvėsina meilės, bandyk sau nebandęs!


-----END SHAKESPEARE SONNETS SIGNATURE-----