bet aš niekaip negaliu matyti, tikėti, kad paauksuotame matalo dirbinyje ir jame įstatytame iškeptame paplotėlyje "gyvena" Jėzus, Dievas. Man tai tokia mitologija, tokia sakralizacija to, kuo reikia įtikėti kaip stabu. koks magiškas veiksmas perkeičia tą materialų daiktą į šventenybę? Maldos? Kunigo žodžiai? Bet tuomet galima iš esmės net duomos kepalą taip nešioti ir garbinti - kuo blogesnis būtų rugių kepalėlis už aukso monstranciją? Niekaip nesuprantu, kodėl bažnyčia vis dar neatskiria teatro nuo tikro tikėjimo? Niekada tikėjimo neradau ir net neieškosiu tame teatre. Aišku, galima tuo tikėti, ir skaityti gražu, kaip -js- tuo šventai tiki. bet kita vertus tai labai keistai atrodo iš šalies. kalibras krenta žemyn. Kai pametamas racionalus, aiškus grynas protas, tuomet ir teatralinė liturgija tampa dieviška. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16838