Gera pastraipa ir, jei tokios būtų visos, būtų cool: "Du vaikinai
švilpia jai: „Ei, ką veiki?“ Živilė prieina prie jų apsvaigusi nuo
dūmų, vienas iš jų juokiasi: „Mačiau, kaip rūkei, tu juk nemoki,
che, che. Prisidėtum prie chebros, eime.“ Ji sutinka, nes jis aukštas
ir gražus, šviesiaplaukis, tvirtas smakras, jis laiko gitarą ir sako:
„Mes kartais padainuojame senamiestyje, susirenkame šiek tiek babkių ir
drožiame pakaifuoti. Gal nori pasiklausyti, kaip grojame?“ Jis uždega
degtuką ir šveičia jį į žolę. „Gal einame prie Kibiro?“ Ji
žino, kad ten šauni vietelė, ir jiems paklūsta." Bet turbūt nereikia
prozos rašyti kaip poezijos - vien iš pajautų... Nes tada tai, kas
emocionaliai svarbu autoriai, ne visada svarbu skaitytojui... Darbščioji
Jazu neseniai atrado: prozą, pasirodo, reikia konstruoti protu, o poezijai
užtenka jausmų iškrovos.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15018