Dievas nėra tas, kuris nežino ateities įvykių, įvyksiančių dėl žmogaus valios. Kartais tuo bandoma spekuliuoti, aiškinant tai predestinacija (iš anksto nulemtu likimu), sakant „jog man taip jau lemta“. Tam paneigti galime pasinaudoti pavyzdžiu, kuomet skolindami draugui knygą (ar bet ką) žinome, jog jis pažadėtu laiku neatiduos. Tačiau draugas yra laisvas pasielgti taip, kaip nori. Jo mūsų žinojimas nei kiek nesąlygojo. Priimame, jog jis žino, kad laiku atiduoti yra geriau, negu ne laiku. „Dievas nėra pažįstamas protu. „Dievas yra Dvasia“ (Jn 4, 24) ir todėl gali būti pažįstamas dvasiškai“. Teisingai sako autorius. Tačiau negalime pilnai atmesti ir proto. Nors jis pavaldus širdžiai, tačiau gali pagelbėti iššifruojant Dievo kalbą mums. O Jis kalba mūsų gyvenimo aplinkybėmis, Jo siunčiamomis mintimis (jos visuomet ateina pirmiau, negu iš kito šaltinio, taip pasinaudojant žmogaus Kūrėjo teise), bei sapnais (labai retai). Jis kalba ir Šv. Raštu. Tačiau, kad jį pradėtume skaityti, turi ateiti tam noras (dvasinis) ir mintis. Kad perskaitęs kažkiek suprastum, tam taip pat turi ateiti mintis. Ji priklausys nuo mūsų išprusimo, Šv. Rašto pažinimo, tikėjimo gilumo. Tačiau kadangi „Dievas yra meilė (1Jn 4,16)“ tai geriausiai Jį galime pažinti meile, kuriai niekas negali prilygti. Daugelio teologinių traktatų išvedžiojimai yra tik bandymas protu pažinti Tą, kurio akyse šio pasaulio išmintis yra kvailystė (pagal 1 Kor 3,19). -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16887