Iš esmės aš Autoriui pritariu. Tačiau straipsnyje nepatinka skurdo hiperbolizavimas. Nesiginčiju, skurdo Lietuvoje yra, bet kada ir kur jo nebuvo? Tačiau kai matai gatves užkimštas automobilių, protestuotojas, vilkinčias naturaliais kailiniais, kyla mintis apie ne materialinį skurdą. Prisiminkime taip giriamus tarybinius laikus, kai minimalus atlyginimas buvo 60 rublių, o vidutinis - 182 rubliai (minimali pensija 23 rubliai). O dabar kainas padalinkime 1š 13 (800/60 arba 2400/182). Taigi, daug kas ir atpigo. Kitas aspektas. Žmogus iš prigimties linkęs dirbti kuo mažiau, uždirbti kuo daugiau. Socializmas yra fizinės prievartos sistema (prisiminkime, kaip kolūkių pirmininkai kumščiais ir spyriais ragindavo tingesnius kolūkiečius dirbti), o kapitalizmas - ekonominės prievartos sistema. Ir ne visi žmonės prie to prisitaikė. Taigi, ar vien tik valdžia atsakinga už skurdą? Kodėl lietuviai nemyli valdžios (savos, nes tarybinę, bent viešai, mylėjo? Pasitenkinimas tai yra santykis tarp lūkesčių ir jų išsipildymo. Mes paveldėjome per didelius lūkesčius iš tų laikų, kai valdžia (partija, administracija ir profsąjunga) rūpindavosi net tuo, kad vyrai žmonas mylėtų. Norėjosi, kad Autorius panagrinėtų valdžios ir žmonių santykį ir šiuo aspektu. Dabar dėl sausio 16. Ataka nebuvo nukreipta prieš valdžią, kurią įkūnija Vyriausybė. Ataka buvo nukreipta prieš Seimą, tautos atstovų susirinkimą, kuris pats nėra valdžia. Seimas yra vienas iš valstybingumo simbolių, kaip Prezidentas, vėliava ar himnas. Prisiminkime kodėl 1991 sausio 13 buvo svarbu jį apginti. Todėl iš Autoriaus laukiau vertinimo, ar Seimo puolimas buvo tik klaida. Pritariu Autoriui dėl nomenklatūrinės-oligarchinės sistemos, tačiau kur buvo alternatyva? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=14194