sakau - girtam prie klaviatūros sėsti nederėtų. Noriu dėl narcizmo
dabar pasitart, vėliau dėl kitų megakonstrukcijų metavertinimų. Tarp
kitko, šis opusiukas labai jau padvelkė provincija, nesvarbu, kad Vilnius
minimas. Taigi, pacituota Jonušio "išmintis" "Valiauga - valiaugiškas"
galėtų būti saviironiška, jei nebūtų simptomiška. Iš čia ir
Jonušio narcizmas, negrynas, aišku. Matyt, susitikus galima ir
susimirksėt - tu cituok mane, aš tave, o narcizmas mano irgi nemėgiamoj
psichoanalizėj yra nurodomas bifurkacinis, dviejų rūšių, jei
pasidomėtum. Sveikas n. yra viena jo rūšis, patologinis n. - kita.
Vienas gali pereiti į kitą, o sveikasis reiškiasi ir bujoja narcizui
palankioje/palaikančioje aplinkoje. Sveikame n. mezgasi ir palaikomi
produktyvūs/intensyvūs ryšiai su kitais žmogeliais, nesutrūkinėję
grįžtamieji ryšiai palaiko saikingą saviraišką. Patologiniam n.
būdinga gynyba, pasikėlimas iki tiek, kad su "žemesnioidais" nenorima
net bendrauti. Matyt, grynų narcizų nėra, visi daugiau mažiau miksai,
išskyrus mane. Aš esu superpatologinis (patologinis pi laipsniu) n. -
niekinu kitus, juos nuvertinimas, esu agresyvus, kurstau visa naikinantį
įniršį. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16959