Pasakojime apie dialogą su nekatalikiškomis bažnyčiomis susidaro įspūdis (madingas šiais laikais) jog yra kelios tiesos – jų ir mūsų. Natūralu, jog tuomet jau nebedaromas skirtumas tarp kunigo (turinčio šventimus) ir pasauliečių išsirinkto pastoriaus. Mėginimai sumenkinti katalikų tikinčiuosius „gal jie (protestantai) širdyje pamaldesni už kai kuriuos katalikus“ nedaro garbės kunigui, žinančiam, jog širdį žino tik Viešpats, o darančiam teiginius lyg ir jis tai žinotų. Kuomet sakoma, kad katalikų Bažnyčioje „žmonės laukia iš kito – kunigas duos išrišimą, pasakys pamokslą, duos Komuniją“, nutylimas svarbus išpažinties faktorius. Katalikų Bažnyčia išsilaikė (kolei kas) tik dėka vieno vadovo – Popiežiaus. Panašu, kad norima jog Motina Bažnyčia ateitų pas ją palikusius ir įmanomai labiau atitiktų jų „tiesas“. Kas dedasi protestantiškoje erdvėje besidomintys žino. Išties pildosi pranašiški žodžiai: „ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Lk 18,8. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17025