prieš savaitę keliavom penkios moterys lankyt Stakliškių.
senelei devyniasdešimt, mano dukrai dešimt.lijo nesmarkiai,viskas dar
žalia ir Stakliškių autobusai miestelio aikštėje lygiai taip pat ,kaip
visoj Lietuvos provincijoj ,reti.
Kapinaitėse beveik bėgte ieškodamos kaimynų ir mamos mokyklos draugų
kapų,aplėkėm visus atokiausias alyvas, kurios po truputį apkarpytos, ir
vėl baigia užgožti nelankomus.
bažnyčia labai didinga ir visa kvepianti dažais. lyg milžiniškas
baltas sūris ar koks cukrinis pyragas. su raudonu "blėties" stogu.
arbata ir kava pavaišino buvusi mokytoja.anūkė Dalase, sūnus
Klaipėdoj.
vyras prieš kelis mėnesius palaidotas, o už mažo namelio miesto centre
vaiduokliška bravoro kepurė.
"nemiegu naktim, kaip man be jo blogai"- proverksmiu sako mokytoja ir
giria senelę, kad gražiai atrodo, o ji su savo klausos aparatu ir monos
šypsena, matosi , kad skrajoja kažkur prisiminimų tolybėj.jos vyras
palaidotas prieš dešimtmetį, bet ir ji nemiega naktimis.
 
šiukšledėžes laikas apeina, kaip krokodilus, kurie pergyvena visus
kataklizmus ramiai gulėdami purve.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17050