Nepavydžioji litvake, neaptarinėk litvinų, nuvažiuok į protėvynę ir
pamatysi, kaip ten vieni kitus engiate, dergiate, žeminate. Niekas čia
nieko nepavydi, - nėra poezijos rudoko poezijoj, tik verksmingai kvailas
rimavimas, ir savo tariamo muskulizmo demonstravimas. Visada Rudoko
lyrikoje tas pats per tą patį: baras, viskis, merga, ruduo, lietus, nuoga
uodega. Neišsiveržia senstantis mačistas iš tų pačių bukų minčių
rato, nors tu ką. Vadinti visa tai šedevru - tai toliau kasti duobę
poetui. Jis juk nebesugeba blaiviai savęs vertinti, užtat ir miega ant
išsvajotų laurų, nors jau seniai - po tujomis, augančiomis šalia vieno
bariuko.  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17126