Labai spalvingas, be galo gyvas pasakojimas. Lygiai kaip, beje, ir pats pasakorius - "labai avaringas personažas", anot jo paties. Gal pati pradžia truputėlį per daug ištęsta, bet kai akys, keliaudamos žodžiais, šokinėdamos per įvairius siurprizus ir lakstydamos netikėtais posūkiais, pagaliau pasiekia pasakojimo pabaigą, ir pradžia nebekelia nekantrumo. Pajunti, kad nori skaityti dar kartą. Ir nuo pradžios. Ir kad ilga įžanga - gal tik pasakotojo žaidimas. Ką pasakytų pats šio "saldaus vienatvės delyro" autorius? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17156