*** įžeidimų žaidimai atšaldo netikri arimai užvaldo žodžių žaismas – negyvėlių kalbos tikrą jausmą praryja kaip maldos nugrūmoja greitkelio griausmas atrajoja tave kaip skausmas išeisiu naktį tylią į kryžkėlę kad pakelčiau akis į dangų kad peržegnočiau visų šunkelius ir apsaugočiau jus paklydusius Viešpatie, atleisk man, netikusiai, Kad vis gelbėju Tavo visų kryžių. *** Eilėraščiai neužrašyti švyti tamsoje Ir tie, kurie užstigo gerklėje Nors perskaityti kai kurių garsių Jie buvo kaip tas krislas akyje Kaip rakštis subinėj Kurią savaip vis perdaryt mokėjo Kurią savaip į eterį iškėlė Tik be manęs, tik dėl tuščios garbės Apkaltinti nė Latga nepadės… *** Toks aukštas čiulbantis kapinių kalnelis Ten guli mano meistras tėvelis Nerūkė neišmoko nepatiko Nors kartą su manim studente jis parūkė atvirai Jis mokė būti sąžiningais mus vaikus Ir laikrodžius tiksėti nepataisomus jis vertė Juos meistravo, nesąžiningus meistrus ignoravo O detales brangias jis pirkti važiavo Į Daugpilį, iš savo kišenės Jis piktas buvo, daug kam įžūlus Ir daug kam nepatiko Tačiau jis mūsų nemušė, nors garsiai rėkė O kartą mane vaikystėje per kiemą vaikė Jo vejama garsiai uždainavau Tada jis girtas su manimi ir juokėsi ir verkė jis mūsų nemušė. Tik lėkštės kartais lėkė į siena su sriubom Jis garsiai rėkė, tuo riksmu jis manė išbaidysiąs demonus visus turėjo savadirbį brauningą, kurs šaudė garsiai dūmais, be aukų ir keikėsi lietuviškai tiems, kas skambina ir tyli, Kai kartą rytą atsibudus insultas jį ištik (beje, jo mirtį būdama toli susapnavau) jis atrėžė man dangaus manos riekę nuo senelio debesies, tikrai žinau -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15519