Man Sigito asmeninis gyvenimas buvo toks pat gražus,įdomus, spalvingas, kaip ir jo kūryba. O kad ten viena giminės pusė niekaip neišsivemia su dukrele priešaky, ir visaip mėgina net po mirties įtraukti Lietuvą į poeto dergimo kampaniją, čia jau giminės genetinio kodo su psichikos nukrypimais problema. Patvarkė sergantį žmogų, nuvarė į kapus, viską gavo, ko norėjo, bet ir toliau nerimsta, kasosi į kapo grumstą savo nesveikus niežulius. Gyvi, bet gyvena supuvę. Kranklių, laukiančių lavonų, giminė. Minta artimojo nelaime, tik taip dar egzistuoja. Menkystos. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17146