Skaitydama tekstą, niekada negalvoju, kaip jis buvo parašytas, net gi
sakyčiau, kad skaitydama gerą tekstą visuomet įsivaizduoju, kad jis
buvo parašytas gana lengvai, gal net vienu prisėdimu, per daug netaisant,
negrįžtant prie jo kelis kartus, su įkvėpimu. Bet koks galvojimas, nors
jis yra privalomas, man atrodo, "atplėšia" rašantį nuo to, ką jis iš
tiesų galėtų/norėtų parašyti ir grąžina jį prie minčių, jog jis
kuria kažkokį materialų kūną, kuris bus vertinamas kitų, kas savaime
žaidimui suteikia kitas taisykles: imi neišvengiamai į tuos "kitus"
atsižvelgti. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15625