Opiausia visuomenės žaizda yra ta, kuri negydoma ir, galbūt, visai nepastebima. Policija kovoja su narkomanijos problemomis, autoavarijų sukelėjais, žmogžudžiais, vagimis, tačiau nekreipia dėmesio į tuos kurie “nusikalsta gyvenimui”, išsižada žmogiškos prigimties. Maištavimas dabartiniame žmoguje taip užgniaužtas, kad potencialiam veikėjui net minties nekyla ko nors imtis. O jeigu vis dėl to taip atsitinka, kad kyla, tuomet su potencialiu maištautoju, “gyventoju” susidoroja masinės informacijos šaltiniai pavadinantys maištavimą, (galbūt net gyvenimą) banalia nesubrendusių paauglių užgaida. Taigi, šių dienų visuomenėje žodis maištavimas yra gyvenimo sinonimas, tačiau apjuodintas, netekęs savo svorio ir poveikio guli ant pirmųjų laikraščių puslapių jau nieko nereikšdamas. Gatvėmis vaikšto daugybė nuleistų rankų ir gyvenimų, kurie nieko nebereiškia, o tai puikus kąsnelis biurokratiniams mechanizmams, kurie minta sugedusia žmogiena. Nenoriu per daug nukrypti į nihilizmą, tiesiog, manau, kad apibendrinant eilėraščių rinkinį “K.B. įtariamas” šis, mano aprašytas kūrybos impulsas M. Martinaičiui turėjo didelės reikšmės kuriant. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=5929