Paliesta tema yra daugybės didelių ir net tarptautinių interesų sankryžoje, todėl vienareikšmiškai įvertinti yra nelengva. Neįmanoma vienareikšmiškai pritarti šiam tekstui arba jį sukritikuoti. Be abejo, „mėlynas Nemuno vingis“ yra aukščiausia vertybė... Šiandien ant upių yra keli šimtai užtvankų, kurios iš esmės niekam nekenkia ir lig šiol jos niekam neužkliūdavo. Jos stovi dešimtmečiais, bet jei kas sumano ant jų pastatyti generatorių, prasideda didelis puolimas ir įvairiausi trukdymai. Kam kenkia, pavyzdžiui, tai, kad Semeliškėse ar kur kitur ant nedidelių upių ar upelių sukasi generatorius? Kenkia tik stambiesiems rinkos žaidėjams , kurie negauna pajamų pardavinėdami dujas arba elektrą. Nes dalis jų pajamų patenka ne į jų kišenes. Čia milijardinis biznis ir niekas nenori prarasti net menkos pajamų dalies. Tai ir užsuka didelį propagandos malūną apie vandens energijos kenksmingumą. gamtosauginiai argumentai tam labai tinka. Pavyzdžiui, Kupiškyje ant Lėvens kelis dešimtmečius stovi užtvanka. Tiek pat metų gelėtų suktis generatorius, o bendra per tą laiką jo pagamintos energijos vertė siektų kelis ar keliolika milijonų, bet generatoriau nėra. Kiti pavyzdžiai. Sumano žmogus atstatyti šimtmečius stovėjusį malūną, sugriautą sovietmečiu. Jis niekam nekenkė ir nekenktų, bet prasideda suinteresuotų grupių puolimas, esą naikinama gamta. Ir dar vienas klausimas: kam tie dabar negaunami milijonai iš nedidelių elektrinių atitektų ar atiteks. Yra dvi galimybės. Pirmoji – atitenka privatiems asmenis. Antroji – atitenka bendruomenei. Pvz,. Norvegijoje yra nedidelių hidroelektrinių, kurios priklauso bendruomenėms. Įsivaizduokim, kad įrengiamas generatorius ant jau stovinčios užtvankos, gal su tų pačių norvegų pagalba. Tas Kupiškis gautų kokius 300- 400 tūkstančių litų per metus, kuriuos galėtų paskirstyti savo bendruomenės reikmėms: kultūrai (knygoms, spaudos prenumeratai, renginiams), socialiniams projektams, parapijos senelių namams, miestelio gerbūviui ir t.t.. Tikriausiai suprantama, ką reikštų protingai paskirstyti pinigai. Bet yra 2 kliūtys tokiai idėjai realizuoti. Pirmoji –globali. T.y. noras stabdyti naujų elektros gamintojų radimąsi. Antroji tai privatus verslas, kuris norėtų, kad tos upės naudą neštų jiems, o ne bendruomenei. Taigi yra apie ką pagalvoti vandens energetikos tema. Kompromisai įmanomi, jei projektai vykdomi skaidriai ir įvertinamas privataus verslo ir dabartinių rinkos žaidėjų interesai. Mokslas ir žalioji idėja neturėtų besąlygiškai šiems dviems interesams tarnauti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15877