Tema: PROZA. Beveik pabėgimas
Autorius: ignnnn
Data: 2009-11-27 12:52:01

Literatūra ir menas	

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-02-27 nr. 3226

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |
PIRMASIS	 
• 	JONAS AISTIS.
Ėjau laukais	9
• 	KRONIKA	
• 	KITAME NUMERYJE	
KULTŪROS ŽEMĖLAPIS	 
• 	KINO TEATRAI	
• 	TEATRAI	2
• 	KONCERTAI	
• 	PARODOS	
• 	VAKARAI	1
POKALBIAI	 
• 	Kaip dangumi teka laikas	3
AKTUALIJOS	 
• 	LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Publicistiniai eskizai III	4
KNYGOS	 
• 	Naujos knygos	
• 	NATALIJA BOTKINA.
Marina Cvetajeva: Laiko balsas	1
• 	TAISIJA KOVRIGINA.
Variacija Cvetajevos tema	
• 	ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Poetinio žodžio skvarba	2
TEATRAS	 
• 	DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Esamasis „Hamleto“ laikas	1
• 	IRENA ALPERYTĖ.
Haris Poteris virsta Mikelandželo Dovydu	3
MUZIKA	 
• 	VITA GRUODYTĖ.
„Linkiu, kad muzikologija nesužlugtų kultūros griuvėsiuose“	5
DAILĖ	 
• 	KRISTINA STANČIENĖ.
„Šilų dzūkai“: išeinančio pasaulio vaizdai	12
• 	REMIGIJUS VENCKUS.
Meno edukacijos strategijos ir perspektyvos	1
• 	NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
„4 iš Rokantų kaimo“: apie menininkų šeimos kūrybą	2
PAVELDAS	 
• 	Radvilų rūmuose – konkurso paroda „Lietuvos tūkstantmetis“	
SAVAITĖ SU TV	 
• 	SKIRMANTAS VALIULIS.
Savaitės pulsas	
KINAS	 
• 	RIDAS VISKAUSKAS.
Rinkimosi kaina	1
POEZIJA	 
• 	IEVA TOLEIKYTĖ.
	4
PROZA	 
• 	LORETA JASTRAMSKIENĖ.
Beveik pabėgimas	6 →
VERTIMAI	 
• 	FERNANDO PESSOA
(1888–1935).
	13
AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS	 
• 	ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Maloniai kankinantis sugrįžimas	1
AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE	 
• 	LUKAS DEVITA.
Tiesiog geras posmas pagal Adamą Antą	5
AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS	 
• 	ARMAS RUDAITIS.
Priverčianti susimąstyti „Keista Bendžamino Batono istorija“ 	3
DE PROFUNDIS	 
• 	BALYS BUKELIS.
Pasiguodimas Vincui Mickevičiui-Pilstukui	
• 	MĀRIS BĒRZIŅŠ.
	
SKELBIMAI	 
• 	Konkursas Z. Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti	
• 	Dėmesio fotografams!	
PARK@S	 
• 	SIGITA INČIŪRIENĖ.
Mados virusai, vinilinės plokštelės ir kitos paraštės	1
• 	DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Kudė jie tei daru?	
• 	AURIDAS GAJAUSKAS.
Renginys Nr. 566 (Gruzija diafragmos tempu)	2
• 	ARŪNAS UOGINTAS.
Lietuvos vaizduojamojo meno įtaka Vakarų Europos dailei (?)	5
• 	JONAS NEKRAŠIUS.
Lietuva knygos ženkluose (XVI a. – XXI a.)	1
• 	Dialogai (IV)	
	

PROZA
Beveik pabėgimas

LORETA JASTRAMSKIENĖ

[skaityti komentarus]

Žalia erdvė ir žydinčių gėlių kvapas kiekvieną rytą skleisdavo
ramybę. Ji neprašyta įkopdavo pro pravertą langą ir glamonėjo mane
kaip Penelopė iš Trojos karo sugrįžusį Odisėją. Atsidaviau jai
pačią pirmą dieną, mėgavausi ir vadinau prizu už penkerių metų
darbą be laisvadienių.

Poilsio namų teritorija priminė prancūziškus sodus, matytus
komandiruočių metu prie prabangių Europos dvarų. Iškarpytos tujos lyg
gyvos skulptūros apglėbusios laikė raudonus, baltus, gelsvus rožių
žiedus. Parko centre tryško fontanas, kurio muzikos galėjai klausytis
vandens srovėse įsipinant ir vėl ištrūkstant į laisvę švelniems
vėjo gūsiams.

Man čia patiko. Pirmą vakarą išsiunčiau elektroninį laišką savo
gydytojai, įkalbėjusiai dvi savaites praleisti ramioje aplinkoje, apie
kurią moteriški žurnalai skelbdavo: grožio ir sveikatos oazė ar rojus,
jeigu norite. Šie apibūdinimai atrodė infantilūs, „kabantys ore“.
Iš jų ciniškai šaipydavausi, nes buvau įsitikinęs: rojus yra ne
žemėje – moteriškės mėgsta saldžius nekaltus melus.

Dabar atrodė kitaip. Laikas poilsio namuose iš tiesų priminė buvimą
rojuje. Po vandens procedūrų ir masažų kasdien eidavau
pasivaikščioti. Penkias dienas nesiėmiau jokio darbo. Pamiršau ir
nenorėjau.

Šiandien pirmą kartą nutariau peržvelgti straipsnį apie socialinę
atskirtį, kurį parašė jaunas universiteto studentas, atsiųstas į
redakciją atlikti praktikos. Pasiėmiau odinį dėklą su atspausdintu
popieriuje „žaliu“ straipsnio variantu ir išėjau į parką. Prie
trykštančio fontano, kuriame plaukiojo vandens lelijos, – neatskirsi,
gyvos ar dirbtinės, – įsitaisiau ant suolelio. Pradėjau skaityti.

– Jūs rašytojas?

Prieš mane stovėjo aukštas stambus vyriškis. Pilkas lietpaltis,
žalsvas nudryžęs nertinis ir senamadiški džinsai – taip vilkinčius
matydavau miesto žmones prie konteinerių – be žodžių skelbė: jis
nepriklauso aukštuomenei. Tačiau lygią veido odą, tvarkingai
sušukuotus žilus plaukus ir skvarbų žvilgsnį galėjai vadinti
inteligentiško gyvenimo likučiais, neleidžiančiais lengva ranka
įrašyti šio žmogaus į žmogiškojo sąvartyno sąrašą.

– Na, ne visai. Nors su raštu susijęs, – nenorėjau sakyti, kad esu
redaktorius.

– Galiu prisėsti?

– Prašom, sėskitės. Ilsitės čia?

– Aš čia gyvenu.

– Kaip? Esate išsipirkęs kokį kampelį?

– Išpirko.

– Tai jums pasisekė! O, žinot, man niekada niekas dovanai nieko
nedavė. Viską turėjau pats užsidirbti. Rezultatas – vegetacinės
nervų sistemos sutrikimas. Arba kitaip – vegetodistonija. Todėl aš
čia. Čia rojus, niekas neskuba, gėlės kvepia, fontanas dainuoja.

– Anksčiau čia buvo kitaip.

– Labai įdomu. Kas čia buvo?

Pagavo smalsumas. Suprantama – be jo mano profesijos žmogui nebūtų
ką veikti. Vyriškis stumdė pagaliuku žvyro akmenukus, kol pratarė:

– Anksčiau čia buvo ne taip.

Jis patogiai atsirėmė, užsimetė koją ant kojos ir pradėjo pasakoti.
Taip, tarsi manęs nebūtų. Kažkam esančiam toliau, tolyn, toli,
giliausiame tolyje, kuris vienintelis supras jo istoriją, net jei girdės
vien žodžių aidą, lėtai keliaujantį per kvepiantį žalią parką į
praeitį, kuri šiandien nieko nedomina.

Vyras su lietpalčiu pasakojo šios poilsio oazės neseną istoriją.
Tylėjau ir klausiausi nepertraukdamas lėtai tariamų žodžių, kurie
galėjo užmigdyti bet ką, tik ne mane.

...Kupstais sutūpusios varnos medžių viršūnėse, naktimis sukišusios
galvas po juodais skvernais, miegodavo, dienomis kildavo krenkšdamos,
triukšmą ir sumaištį keldamos. Aukšta tvora aptverta teritorija su
fermą primenančiu pailgu pastatu ir trikampe būdele prie vartų
nedvelkė svetingumu ir nekėlė pasitikėjimo praeiviams. Susiraukęs
budėtojas tuoj pat iškišdavo galvą iš trikampės, kai praeivis
žengdavo vartų link.

– Leidimą! – surikdavo svetimos kariuomenės seržanto balsu ir
ištiesdavo ranką anksčiau, nei užklydėlis suspėdavo paklausti, koks
čia muziejus ar įstaiga.

Teritorija priminė geležinį voratinklį, į kurį patekusieji
nevalingai priprasdavo ir susitaikydavo su lemtimi. Iš čia dar niekas
neišvažiavo savo noru. Kiekvienas, apleidžiantis teritoriją, privalėjo
gauti leidimą. Jį išrašyti galėjo vienintelis asmuo – Vyriausioji
gydytoja.

Kaulėtais pečiais ir ilgomis tabaluojančiomis rankomis, įsispyrusi į
nuklypusias šlepetes Vyriausioji linguodavo ilgais koridoriais savo
kabineto link, tarytum ką tik nusileidusi iš rūmų bokšto, kuriame buvo
įkalinta vos sulaukusi pilnametystės. Traukdavo vieną po kitos cigaretes
ir užkimusi aiškindavo atvykusiems giminaičiams, kad šiuotarp ligoniui
gydymas yra stiprinamas arba keičiami vaistai. Pacientui būtina gyventi
čia, antraip jie įsitikinsią šimtaprocentiniu jos teisumu, nes vos
šiam grįžus į namus vėl teks atgal gabenti. Tokiais atvejais gydymas
pradedamas iš naujo, o ankstesnis jos pasiaukojantis darbas bus sumintas
į fekalijas. Ji labai mėgo neįprastus kasdienybėje žodžius ir
stengdavosi juos vartoti kalbėdama su ligonio artimaisiais. Dar nebuvo,
kad šie nesuklustų ir nepasiteirautų:

– Pone daktare, paaiškinkite, kas tai?

Tuomet Vyriausioji atsilošdavo kėdėje, įsitverdavo jos nuzulintų
ranktūrių, atsidusdavo išleisdama visą orą, kiek tik tą akimirką jo
turėdavo plaučiuose ir kitose kūno dalyse, ir profesorišku balsu
tardavo:

– Fekalijos? Aha. Fekalijos, dukra mano, yra tai, ką mes visi turime ir
turėsime. Bet elkitės taip, kad nereikėtų jų rankomis ir kojomis
liesti, dukra mano.

Jeigu pokalbininkas būdavo vyras, ji kreipdavosi:

– Sūnau mano.

Pasimatyti su pacientu artimieji galėdavo didelėje laukimo salėje,
kurioje nebuvo nė vienos kėdės ar suolo. Pusvalandis bendravimo ligoniui
tapdavo kančių pusvalandžiu, nes pasimatymų laikas buvo griežtai
ribojamas: tik po pietų ir tik po dozės raminamųjų. Kai pacientas
susmukdavo tiesiog ant cementinių grindų artimųjų akivaizdoje, šiems
tekdavo susitaikyti su mintimi, kad jų vizitas kenkia ligoniui ir vardan
jo sveikatos ir gerovės reikėtų apriboti savo nežabotus norus.
Vyriausioji tuomet išdygdavo laukiamojo duryse su dramblotu sanitaru,
kuris it pūką nuskraidindavo pacientą į palatą.

– Tai ryški koreliacija tarp jūsų vizito ir ligonio būklės
pablogėjimo, – šiek tiek griežčiau kreipdavosi į sutrikusius
lankytojus.

Šie, laikydami droviai sukryžiuotus pirštus už nugaros, palinkdavo į
priekį:

– O kas, gerbiama pone daktare, tai?

Vyriausioji mesdavo ironišką žvilgsnį į neišmanėlius ir
nepatenkinta suvapėdavo:

– Kas įvyko, dukra mano, ką tik de facto. Jeigu dar pasikartos, tai
bus de jure. Supratai, saule mano?

Artimieji išskubėdavo tylūs ir prislėgti. Nors nebuvo tokio, kuris
nenorėtų paklausti, kas yra de facto ir de jure.

Vyriausioji kasdien žingsniuodavo po ligoninę, kaišiodama tik jai
vienai patikėtus raktus į duris be rankenų ir apčiupinėdama pacientų
rankas.

– Tikriname pulsą, – aiškindavo lyg gumą spaudydama.

Šypsodavosi puse lūpų, kuždėdavosi pati su savimi ir buvo labai
panaši į savo pacientus. Tik griežta hierarchija skyrė: čia ji buvo
galva. Teritorija su niūriu pastatu ir trikampe būdele priminė
milžinišką gyvą kūną, jungiantį visus čia patekusiuosius ir
gyvenančius. Kiekvienas, apsirengęs pižamą, atsiduodavo Vyriausiosios
globai ir kiekvienas iš jos stengėsi išsilaisvinti. Nebuvo nieko keista
elgesyje žmonių, kurie čia buvo laikomi uždaryti, atitverti nuo
išorinio pasaulio ir kurie kartais įsigudrindavo perlipti stačią
aukštą tvorą ir skuosti nežinia kur. Visi jie būdavo grąžinami
atgal, o gydymo laikas pratęsiamas iki metų ar ilgiau. Senbuviai
atsikratydavo šio įpročio, bet naujokus jis viliojo kaip drąsuolius
jūreivius audringos jūros.

Tą rytą, kai naujokas rengdavosi svarbiam žygiui, Vyriausioji su
cigarete dantyse vaikštinėdama po palatas ir pūsdama dūmus atidžiai
narpliodavo kiekvieno povyzą. Ji įžvelgdavo veide atsiradusius
pokyčius. Ji jau žinodavo, kuris pacientas šiandien pasiryžęs įveikti
aukštą tvorą. Netrukdydavo pildytis slaptai bėglio svajonei.
Vizitacijos metu ligonis stovėdavo įsitempęs. Apžiūrinėjant jį, akys
šviesdavo prometėjiška ugnimi, o rankos plasnodavo kaip Ikaro sparnai.
Iš paciento trykšdavo sutramdyto džiugesio vaivorykščių laukai, kurie
siūbuodavosi išpučiamuose Vyriausiosios dūmuose.

– Tai sakai, sūnau mano, viskas labai gerai? Abstinencijos nejauti,
meteorizmas išnyko. Staigi reabilitacija, sūnau mano, – sukdavo
žodžius Vyriausioji ir stipriai atsikrenkšdavo, burnos turinį
paleisdama į kampe stovinčią šiukšliadėžę.

Po patikrinimo ir vizitacijos TAI įvykdavo. Ligoniai žinojo, kad tuomet
Vyriausioji ilgam užsidarys savo kabinete ir niekas neturės teisės jos
trukdyti. Iš spintos ji ištraukdavo didelius žiūronus ir įsisiurbdavo
į objektyvo akį, sekdama ryžtingai nusiteikusį bėglį.

– Greičiau, greičiau! – burbėdavo po nosimi, ragindama pižamuotą
žmogystą.

Kai bėglys įsikibdavo geležinių tvoros virbų ir kopdavo aukštyn,
Vyriausioji netverdavo džiaugsmu, krisdavo ant grindų, raitydavosi, vis
pritraukdama prie pilvo kojas, kol galop praplyšdavo rėkti. Džiaugdavosi
taip karštai, maldaudama nematomas dvasias išvesti iš čia per tvorą
visus pacientus.

– Domi suae quilibet rex!* – kartodavo ir kartu slopindavo save,
kratydama galvą, bet negalėdama sulaikyti šūksnių.

Gerai įsiklausius, galima buvo atskirti daugybę lotyniškų žodžių,
kasdien vartojamų ligoninių palatose ir medikų kabinetuose, sentencijų,
kurias kiekvienas medicinos studentas išmoksta dar universitete.
Nelaimėlį bėglį pristatydavo milicininkas. Kai jis stovėdavo liūdnas,
išblyškęs, nežinodamas, kur dėti akis, kojas, Vyriausioji varstydavo
jį negailestingu žvilgsniu. Visai nepanaši į tą kaulėtą senę,
čiupinėjančią pacientų rankas rytais. Rausvas sučiauptas lūpas
perkreipdavo sarkastiška šypsena, rūsčiai sužibusios padažytos akys
įsitverdavo aukos taip stipriai, lyg drėksdamos odą, ir paskutiniai
pasigailėjimo lašai išgaruodavo kabineto erdvėje. Rūsti, išdidi ji
atsistodavo šalia, paimdavo liniuotę ir klausdavo:

– Ko bėgai? Kiek ruošeisi?

Kai ištardavo: „Ar dar taip darysi, saule mano?“ – ir išgirsdavo:
„Ne!“ – suduodavo liniuote per rankas, šonus, galiausiai jautrią
intymią vietą.

Taip ji elgdavosi su bėgliais vyrais. Bausdavo juos, lyg būtų kalti
dėl viengungiško jos gyvenimo, sekinančio darbo ir dėl to, kad
sugrįžo. Moterimis ji gėrėdavosi. Liepdavo nuogai išsirengti ir šokti
valsą. Keisdavo plokštelę po plokštelės, kol pacientė nuvargdavo,
nebeįstengdavo sugraibyti pižamos sagų ir plika išsvirduliuodavo iš
kabineto, graibydama pailgų koridorių sienas. Visam teritorijos
kontingentui būdavo įsakyta išsirikiuoti ir, pasirodžius bėglei, ploti
bei šaukti: „Valio!“ Vyrams visi privalėjo švilpti ir rėkti:
„Gėda!“

Senbuviai žinojo šiuos gydymo metodus. Tačiau niekada neįspėdavo
naujokų. Jie tarsi norėjo, kad kiekvienas patirtų ir išbandytų šį
gydymą, neatsiduodantį farmacijos pramonės kvapu. Tasai, kuris nėkart
nepasinaudojo šiuo metodu, teritorijoje buvo laikomas nevisaverčiu. Nors
kartą kiekvienas privalėjo tai išbandyti. Nė vienas jų nežinojo,
kokią palaimą suteikdavo Vyriausiajai vidaus tvarkos taisyklių
pažeidimas, už kurį visi jie sulaukdavo fizinės bausmės ir gydymo
termino pratęsimo.

Vienas vienintelis atsitiktinumas sugriovė valdžią, kuri buvo kietesnė
už akmenį ir amžinesnė nei nuolatinis pižamuotų figūrų kopimas
tvora. Ji žinojo valandą, minutę ir sekundę, kurią teritorijoje
apsireikš naujas pacientas, jo artimieji ar draugai. Tačiau neįtarė,
kad čia, amžinosiose jos valdose su kranksinčiomis varnomis, pastatu su
durimis be rankenų ir gerai pažįstamu kontingentu, gali pasirodyti dar
kas nors, turintis tokių pat teisių. Jos požeminiai intuicijos centrai
neišsiuntė nė vieno signalo, kai, naujokui lipant per tvorą, pačioje
ekstazės viršūnėje atsivėrė durys. Ji suprato, kad reikia baigti,
reikia nutilti ir liautis šaukus, bet klubai šokinėjo lyg spyruoklės,
iš burnos veržėsi išprotėjusią tiradą primenantys garsai ir
didžiausio pavojaus akimirką ji negalėjo liautis.

Tai buvo Rezidentas. Po daugelio metų atsiųstas Sveikatos apsaugos
ministerijos tobulintis. Tikrai būtų su juo sutarusi, jeigu ne palyda:
Rezidentas stovėjo kartu su Ministerijos atstovu, atsakingu už Valstybės
psichinę sveikatą.

Paskutinė savaitė teritorijoje nebuvo ypatinga. Ją atleido su įrašu:
neįgali darbui su ligoniais. Pacientų artimieji negalėjo sulaikyti
džiaugsmo ašarų, kai atvykus jiems buvo leista laisvai vaikščioti tarp
senų teritorijos medžių, kelioms valandoms išsivesti ligonį už
teritorijos ir net apsilankyti kartu kino teatre, gavus Rezidento leidimą
su parašu. Jis šypsodavosi ir kalbėdavo kuo suprantamiau, kasdieniais
žodžiais aiškindamas ligos niuansus ir pasireiškimus. Vieną popietę
jis sužinojo: atvyksta ypatinga pacientė.

– Paguldykite į atskirą palatą. Vieną, – nurodė sanitarui ir
užsidarė kabinete.

Ji vėl matė mielas širdžiai sienas. Ir malonumų tvorą.

Tik Eksvyriausioji čia jau nebuvo galva. Ji tapo eiline teritorijos
gyventoja, kuriai atnešamas naktipuodis ir sauja vaistų. Rezidentas
stengėsi išvengti kontaktų. Tik tų akių, kuriose vos smilko
moteriškumo ugnelės, kaulėtų pečių negalėjo užmiršti. Jo kalboje
atsirado žodis „fekalijos“. Nesuprasdamas, kas atsitiko, jis bandė
repetuoti kalbas, rengdamasis pacientų artimųjų atvykimui. Lūpų
kampučiuose įskilo šypsena, labai panaši į kažkada matytą. Iš
laukiamosios salės buvo išnešti suolai ir kėdės. Pacientų artimieji
sužinojo apie sugriežtintas vidaus taisykles.

Vieną rytą išvydo ją, persisvėrusią per aukštą tvorą. Ji bėgo.
Milicininkas tą pačią dieną sugrąžino bėglę. Eksvyriausioji
kretėjo džiūgaudama, kad dabar galės būti teritorijoje visus metus. Ji
tai kartodavo. Ir neprašyta Rezidento kabinete šokdavo valsą iki
apkvaitimo, o tada griuvinėdama šliauždavo į savo vienutę.

Kartą, Eksvyriausiajai vėl įsikibus į tvoros geležinius virbus,
prasivėrė kabineto durys. Jose stovėjo jauna Rezidentė su Ministerijos
atstovu. O jis?

Jis gulėjo ant grindų, šaukė plačiai atverta burna: „Medici, cura
te ipsum! Medici, cura te ipsum!“** Ir negalėjo nieko pakeisti, vis dar
netikėdamas, kad jo teritorijoje gali atsirasti kas nors, nepranešęs ir
neįspėjęs apie vizitą.

...Nepažįstamasis baigė pasakoti. Nukėlė koją ir, įsitvėręs
šlaunų taip, kaip besirengiantys varžybų startui sportininkai,
sustingo, ramiai įsistebeilijęs į trykštančią fontano čiurkšlę.

– Tu ten buvai? – paklausiau, norėdamas nutraukti slegiančią
tylą.

– Buvau.

– Kas tu?

– Aš? Tas, ką matai.

Vyras pilku lietpalčiu atsistojo, ištiesė ranką atsisveikinti.

– Pamiršk, ką pasakojau. Dabar kiti laikai.

Žiūrėjau į jį nutolstantį, apšviestą jaukios vakaro žibintų
šviesos. Jis – buvęs pacientas, kurio nors jų giminaitis?
Nepažįstamasis stabtelėjo, atsisuko, gailiai pakreipė galvą į kairę
pusę.

– Medici, cura te ipsum! – sušuko ir, garsiai kvatodamas, pamojo
ranka.
_________________________
*Domi suae quilibet rex (lot.) – kiekvienas savo namuose karalius.
**Medici, cura te ipsum (lot.) – gydytojau, išgydyk pats save.
←	→
 
Skaitytojų vertinimai
51715. dida	2009-03-02 17:33
Puikus apsakymas
51719. amigo	2009-03-02 18:13
turetu buti: medice, cura te ipsum
51730. Pijus	2009-03-03 04:28
Ideja nebloga, kazkur girdeta...karalius mire, tegyvuoja karalius...o
kalba dar slifuoti ir slifuoti, nes rimtai stringa skaitant.
51733. zolyte	2009-03-03 10:20
Aciu, Teve Pijau. Tiek daug visko prislifuota, tad toks sumanymas -
neslifuota kalba.
51781. praeivis	2009-03-05 13:29
papasakota istorija dar nėra literatūra
51788. Gediminas :-) 	2009-03-05 21:26
Apsakymo autorė sugeba "užgriebti" giliau - taikliai pavaizduotas
išmoktas žmonių bejėgiškumas. Pasakojimo forma sustiprina įspūdį.

Parašykite savo nuomonę
Įrašykite skaičių: 	Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas: 	
El. pašto adresas: 	
Straipsnio vertinimas: 		


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=14292