Literatūra ir menas Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis Literatūra ir menas 2009-02-27 nr. 3226 | Spausdinti | Archyvas | Redakcija | PIRMASIS • JONAS AISTIS. Ėjau laukais 9 • KRONIKA • KITAME NUMERYJE KULTŪROS ŽEMĖLAPIS • KINO TEATRAI • TEATRAI 2 • KONCERTAI • PARODOS • VAKARAI 1 POKALBIAI • Kaip dangumi teka laikas 3 AKTUALIJOS • LAIMA PETRAUSKIENĖ. Publicistiniai eskizai III 4 KNYGOS • Naujos knygos • NATALIJA BOTKINA. Marina Cvetajeva: Laiko balsas 1 • TAISIJA KOVRIGINA. Variacija Cvetajevos tema • ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS. Poetinio žodžio skvarba 2 TEATRAS • DAIVA ŠABASEVIČIENĖ. Esamasis „Hamleto“ laikas 1 • IRENA ALPERYTĖ. Haris Poteris virsta Mikelandželo Dovydu 3 MUZIKA • VITA GRUODYTĖ. „Linkiu, kad muzikologija nesužlugtų kultūros griuvėsiuose“ 5 DAILĖ • KRISTINA STANČIENĖ. „Šilų dzūkai“: išeinančio pasaulio vaizdai 12 • REMIGIJUS VENCKUS. Meno edukacijos strategijos ir perspektyvos 1 • NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ. „4 iš Rokantų kaimo“: apie menininkų šeimos kūrybą 2 PAVELDAS • Radvilų rūmuose – konkurso paroda „Lietuvos tūkstantmetis“ SAVAITĖ SU TV • SKIRMANTAS VALIULIS. Savaitės pulsas KINAS • RIDAS VISKAUSKAS. Rinkimosi kaina 1 POEZIJA • IEVA TOLEIKYTĖ. 4 PROZA • LORETA JASTRAMSKIENĖ. Beveik pabėgimas 6 → VERTIMAI • FERNANDO PESSOA (1888–1935). 13 AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS • ANDRIUS JEVSEJEVAS. Maloniai kankinantis sugrįžimas 1 AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE • LUKAS DEVITA. Tiesiog geras posmas pagal Adamą Antą 5 AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS • ARMAS RUDAITIS. Priverčianti susimąstyti „Keista Bendžamino Batono istorija“ 3 DE PROFUNDIS • BALYS BUKELIS. Pasiguodimas Vincui Mickevičiui-Pilstukui • MĀRIS BĒRZIŅŠ. SKELBIMAI • Konkursas Z. Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti • Dėmesio fotografams! PARK@S • SIGITA INČIŪRIENĖ. Mados virusai, vinilinės plokštelės ir kitos paraštės 1 • DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ. Kudė jie tei daru? • AURIDAS GAJAUSKAS. Renginys Nr. 566 (Gruzija diafragmos tempu) 2 • ARŪNAS UOGINTAS. Lietuvos vaizduojamojo meno įtaka Vakarų Europos dailei (?) 5 • JONAS NEKRAŠIUS. Lietuva knygos ženkluose (XVI a. – XXI a.) 1 • Dialogai (IV) PROZA Beveik pabėgimas LORETA JASTRAMSKIENĖ [skaityti komentarus] Žalia erdvė ir žydinčių gėlių kvapas kiekvieną rytą skleisdavo ramybę. Ji neprašyta įkopdavo pro pravertą langą ir glamonėjo mane kaip Penelopė iš Trojos karo sugrįžusį Odisėją. Atsidaviau jai pačią pirmą dieną, mėgavausi ir vadinau prizu už penkerių metų darbą be laisvadienių. Poilsio namų teritorija priminė prancūziškus sodus, matytus komandiruočių metu prie prabangių Europos dvarų. Iškarpytos tujos lyg gyvos skulptūros apglėbusios laikė raudonus, baltus, gelsvus rožių žiedus. Parko centre tryško fontanas, kurio muzikos galėjai klausytis vandens srovėse įsipinant ir vėl ištrūkstant į laisvę švelniems vėjo gūsiams. Man čia patiko. Pirmą vakarą išsiunčiau elektroninį laišką savo gydytojai, įkalbėjusiai dvi savaites praleisti ramioje aplinkoje, apie kurią moteriški žurnalai skelbdavo: grožio ir sveikatos oazė ar rojus, jeigu norite. Šie apibūdinimai atrodė infantilūs, „kabantys ore“. Iš jų ciniškai šaipydavausi, nes buvau įsitikinęs: rojus yra ne žemėje – moteriškės mėgsta saldžius nekaltus melus. Dabar atrodė kitaip. Laikas poilsio namuose iš tiesų priminė buvimą rojuje. Po vandens procedūrų ir masažų kasdien eidavau pasivaikščioti. Penkias dienas nesiėmiau jokio darbo. Pamiršau ir nenorėjau. Šiandien pirmą kartą nutariau peržvelgti straipsnį apie socialinę atskirtį, kurį parašė jaunas universiteto studentas, atsiųstas į redakciją atlikti praktikos. Pasiėmiau odinį dėklą su atspausdintu popieriuje „žaliu“ straipsnio variantu ir išėjau į parką. Prie trykštančio fontano, kuriame plaukiojo vandens lelijos, – neatskirsi, gyvos ar dirbtinės, – įsitaisiau ant suolelio. Pradėjau skaityti. – Jūs rašytojas? Prieš mane stovėjo aukštas stambus vyriškis. Pilkas lietpaltis, žalsvas nudryžęs nertinis ir senamadiški džinsai – taip vilkinčius matydavau miesto žmones prie konteinerių – be žodžių skelbė: jis nepriklauso aukštuomenei. Tačiau lygią veido odą, tvarkingai sušukuotus žilus plaukus ir skvarbų žvilgsnį galėjai vadinti inteligentiško gyvenimo likučiais, neleidžiančiais lengva ranka įrašyti šio žmogaus į žmogiškojo sąvartyno sąrašą. – Na, ne visai. Nors su raštu susijęs, – nenorėjau sakyti, kad esu redaktorius. – Galiu prisėsti? – Prašom, sėskitės. Ilsitės čia? – Aš čia gyvenu. – Kaip? Esate išsipirkęs kokį kampelį? – Išpirko. – Tai jums pasisekė! O, žinot, man niekada niekas dovanai nieko nedavė. Viską turėjau pats užsidirbti. Rezultatas – vegetacinės nervų sistemos sutrikimas. Arba kitaip – vegetodistonija. Todėl aš čia. Čia rojus, niekas neskuba, gėlės kvepia, fontanas dainuoja. – Anksčiau čia buvo kitaip. – Labai įdomu. Kas čia buvo? Pagavo smalsumas. Suprantama – be jo mano profesijos žmogui nebūtų ką veikti. Vyriškis stumdė pagaliuku žvyro akmenukus, kol pratarė: – Anksčiau čia buvo ne taip. Jis patogiai atsirėmė, užsimetė koją ant kojos ir pradėjo pasakoti. Taip, tarsi manęs nebūtų. Kažkam esančiam toliau, tolyn, toli, giliausiame tolyje, kuris vienintelis supras jo istoriją, net jei girdės vien žodžių aidą, lėtai keliaujantį per kvepiantį žalią parką į praeitį, kuri šiandien nieko nedomina. Vyras su lietpalčiu pasakojo šios poilsio oazės neseną istoriją. Tylėjau ir klausiausi nepertraukdamas lėtai tariamų žodžių, kurie galėjo užmigdyti bet ką, tik ne mane. ...Kupstais sutūpusios varnos medžių viršūnėse, naktimis sukišusios galvas po juodais skvernais, miegodavo, dienomis kildavo krenkšdamos, triukšmą ir sumaištį keldamos. Aukšta tvora aptverta teritorija su fermą primenančiu pailgu pastatu ir trikampe būdele prie vartų nedvelkė svetingumu ir nekėlė pasitikėjimo praeiviams. Susiraukęs budėtojas tuoj pat iškišdavo galvą iš trikampės, kai praeivis žengdavo vartų link. – Leidimą! – surikdavo svetimos kariuomenės seržanto balsu ir ištiesdavo ranką anksčiau, nei užklydėlis suspėdavo paklausti, koks čia muziejus ar įstaiga. Teritorija priminė geležinį voratinklį, į kurį patekusieji nevalingai priprasdavo ir susitaikydavo su lemtimi. Iš čia dar niekas neišvažiavo savo noru. Kiekvienas, apleidžiantis teritoriją, privalėjo gauti leidimą. Jį išrašyti galėjo vienintelis asmuo – Vyriausioji gydytoja. Kaulėtais pečiais ir ilgomis tabaluojančiomis rankomis, įsispyrusi į nuklypusias šlepetes Vyriausioji linguodavo ilgais koridoriais savo kabineto link, tarytum ką tik nusileidusi iš rūmų bokšto, kuriame buvo įkalinta vos sulaukusi pilnametystės. Traukdavo vieną po kitos cigaretes ir užkimusi aiškindavo atvykusiems giminaičiams, kad šiuotarp ligoniui gydymas yra stiprinamas arba keičiami vaistai. Pacientui būtina gyventi čia, antraip jie įsitikinsią šimtaprocentiniu jos teisumu, nes vos šiam grįžus į namus vėl teks atgal gabenti. Tokiais atvejais gydymas pradedamas iš naujo, o ankstesnis jos pasiaukojantis darbas bus sumintas į fekalijas. Ji labai mėgo neįprastus kasdienybėje žodžius ir stengdavosi juos vartoti kalbėdama su ligonio artimaisiais. Dar nebuvo, kad šie nesuklustų ir nepasiteirautų: – Pone daktare, paaiškinkite, kas tai? Tuomet Vyriausioji atsilošdavo kėdėje, įsitverdavo jos nuzulintų ranktūrių, atsidusdavo išleisdama visą orą, kiek tik tą akimirką jo turėdavo plaučiuose ir kitose kūno dalyse, ir profesorišku balsu tardavo: – Fekalijos? Aha. Fekalijos, dukra mano, yra tai, ką mes visi turime ir turėsime. Bet elkitės taip, kad nereikėtų jų rankomis ir kojomis liesti, dukra mano. Jeigu pokalbininkas būdavo vyras, ji kreipdavosi: – Sūnau mano. Pasimatyti su pacientu artimieji galėdavo didelėje laukimo salėje, kurioje nebuvo nė vienos kėdės ar suolo. Pusvalandis bendravimo ligoniui tapdavo kančių pusvalandžiu, nes pasimatymų laikas buvo griežtai ribojamas: tik po pietų ir tik po dozės raminamųjų. Kai pacientas susmukdavo tiesiog ant cementinių grindų artimųjų akivaizdoje, šiems tekdavo susitaikyti su mintimi, kad jų vizitas kenkia ligoniui ir vardan jo sveikatos ir gerovės reikėtų apriboti savo nežabotus norus. Vyriausioji tuomet išdygdavo laukiamojo duryse su dramblotu sanitaru, kuris it pūką nuskraidindavo pacientą į palatą. – Tai ryški koreliacija tarp jūsų vizito ir ligonio būklės pablogėjimo, – šiek tiek griežčiau kreipdavosi į sutrikusius lankytojus. Šie, laikydami droviai sukryžiuotus pirštus už nugaros, palinkdavo į priekį: – O kas, gerbiama pone daktare, tai? Vyriausioji mesdavo ironišką žvilgsnį į neišmanėlius ir nepatenkinta suvapėdavo: – Kas įvyko, dukra mano, ką tik de facto. Jeigu dar pasikartos, tai bus de jure. Supratai, saule mano? Artimieji išskubėdavo tylūs ir prislėgti. Nors nebuvo tokio, kuris nenorėtų paklausti, kas yra de facto ir de jure. Vyriausioji kasdien žingsniuodavo po ligoninę, kaišiodama tik jai vienai patikėtus raktus į duris be rankenų ir apčiupinėdama pacientų rankas. – Tikriname pulsą, – aiškindavo lyg gumą spaudydama. Šypsodavosi puse lūpų, kuždėdavosi pati su savimi ir buvo labai panaši į savo pacientus. Tik griežta hierarchija skyrė: čia ji buvo galva. Teritorija su niūriu pastatu ir trikampe būdele priminė milžinišką gyvą kūną, jungiantį visus čia patekusiuosius ir gyvenančius. Kiekvienas, apsirengęs pižamą, atsiduodavo Vyriausiosios globai ir kiekvienas iš jos stengėsi išsilaisvinti. Nebuvo nieko keista elgesyje žmonių, kurie čia buvo laikomi uždaryti, atitverti nuo išorinio pasaulio ir kurie kartais įsigudrindavo perlipti stačią aukštą tvorą ir skuosti nežinia kur. Visi jie būdavo grąžinami atgal, o gydymo laikas pratęsiamas iki metų ar ilgiau. Senbuviai atsikratydavo šio įpročio, bet naujokus jis viliojo kaip drąsuolius jūreivius audringos jūros. Tą rytą, kai naujokas rengdavosi svarbiam žygiui, Vyriausioji su cigarete dantyse vaikštinėdama po palatas ir pūsdama dūmus atidžiai narpliodavo kiekvieno povyzą. Ji įžvelgdavo veide atsiradusius pokyčius. Ji jau žinodavo, kuris pacientas šiandien pasiryžęs įveikti aukštą tvorą. Netrukdydavo pildytis slaptai bėglio svajonei. Vizitacijos metu ligonis stovėdavo įsitempęs. Apžiūrinėjant jį, akys šviesdavo prometėjiška ugnimi, o rankos plasnodavo kaip Ikaro sparnai. Iš paciento trykšdavo sutramdyto džiugesio vaivorykščių laukai, kurie siūbuodavosi išpučiamuose Vyriausiosios dūmuose. – Tai sakai, sūnau mano, viskas labai gerai? Abstinencijos nejauti, meteorizmas išnyko. Staigi reabilitacija, sūnau mano, – sukdavo žodžius Vyriausioji ir stipriai atsikrenkšdavo, burnos turinį paleisdama į kampe stovinčią šiukšliadėžę. Po patikrinimo ir vizitacijos TAI įvykdavo. Ligoniai žinojo, kad tuomet Vyriausioji ilgam užsidarys savo kabinete ir niekas neturės teisės jos trukdyti. Iš spintos ji ištraukdavo didelius žiūronus ir įsisiurbdavo į objektyvo akį, sekdama ryžtingai nusiteikusį bėglį. – Greičiau, greičiau! – burbėdavo po nosimi, ragindama pižamuotą žmogystą. Kai bėglys įsikibdavo geležinių tvoros virbų ir kopdavo aukštyn, Vyriausioji netverdavo džiaugsmu, krisdavo ant grindų, raitydavosi, vis pritraukdama prie pilvo kojas, kol galop praplyšdavo rėkti. Džiaugdavosi taip karštai, maldaudama nematomas dvasias išvesti iš čia per tvorą visus pacientus. – Domi suae quilibet rex!* – kartodavo ir kartu slopindavo save, kratydama galvą, bet negalėdama sulaikyti šūksnių. Gerai įsiklausius, galima buvo atskirti daugybę lotyniškų žodžių, kasdien vartojamų ligoninių palatose ir medikų kabinetuose, sentencijų, kurias kiekvienas medicinos studentas išmoksta dar universitete. Nelaimėlį bėglį pristatydavo milicininkas. Kai jis stovėdavo liūdnas, išblyškęs, nežinodamas, kur dėti akis, kojas, Vyriausioji varstydavo jį negailestingu žvilgsniu. Visai nepanaši į tą kaulėtą senę, čiupinėjančią pacientų rankas rytais. Rausvas sučiauptas lūpas perkreipdavo sarkastiška šypsena, rūsčiai sužibusios padažytos akys įsitverdavo aukos taip stipriai, lyg drėksdamos odą, ir paskutiniai pasigailėjimo lašai išgaruodavo kabineto erdvėje. Rūsti, išdidi ji atsistodavo šalia, paimdavo liniuotę ir klausdavo: – Ko bėgai? Kiek ruošeisi? Kai ištardavo: „Ar dar taip darysi, saule mano?“ – ir išgirsdavo: „Ne!“ – suduodavo liniuote per rankas, šonus, galiausiai jautrią intymią vietą. Taip ji elgdavosi su bėgliais vyrais. Bausdavo juos, lyg būtų kalti dėl viengungiško jos gyvenimo, sekinančio darbo ir dėl to, kad sugrįžo. Moterimis ji gėrėdavosi. Liepdavo nuogai išsirengti ir šokti valsą. Keisdavo plokštelę po plokštelės, kol pacientė nuvargdavo, nebeįstengdavo sugraibyti pižamos sagų ir plika išsvirduliuodavo iš kabineto, graibydama pailgų koridorių sienas. Visam teritorijos kontingentui būdavo įsakyta išsirikiuoti ir, pasirodžius bėglei, ploti bei šaukti: „Valio!“ Vyrams visi privalėjo švilpti ir rėkti: „Gėda!“ Senbuviai žinojo šiuos gydymo metodus. Tačiau niekada neįspėdavo naujokų. Jie tarsi norėjo, kad kiekvienas patirtų ir išbandytų šį gydymą, neatsiduodantį farmacijos pramonės kvapu. Tasai, kuris nėkart nepasinaudojo šiuo metodu, teritorijoje buvo laikomas nevisaverčiu. Nors kartą kiekvienas privalėjo tai išbandyti. Nė vienas jų nežinojo, kokią palaimą suteikdavo Vyriausiajai vidaus tvarkos taisyklių pažeidimas, už kurį visi jie sulaukdavo fizinės bausmės ir gydymo termino pratęsimo. Vienas vienintelis atsitiktinumas sugriovė valdžią, kuri buvo kietesnė už akmenį ir amžinesnė nei nuolatinis pižamuotų figūrų kopimas tvora. Ji žinojo valandą, minutę ir sekundę, kurią teritorijoje apsireikš naujas pacientas, jo artimieji ar draugai. Tačiau neįtarė, kad čia, amžinosiose jos valdose su kranksinčiomis varnomis, pastatu su durimis be rankenų ir gerai pažįstamu kontingentu, gali pasirodyti dar kas nors, turintis tokių pat teisių. Jos požeminiai intuicijos centrai neišsiuntė nė vieno signalo, kai, naujokui lipant per tvorą, pačioje ekstazės viršūnėje atsivėrė durys. Ji suprato, kad reikia baigti, reikia nutilti ir liautis šaukus, bet klubai šokinėjo lyg spyruoklės, iš burnos veržėsi išprotėjusią tiradą primenantys garsai ir didžiausio pavojaus akimirką ji negalėjo liautis. Tai buvo Rezidentas. Po daugelio metų atsiųstas Sveikatos apsaugos ministerijos tobulintis. Tikrai būtų su juo sutarusi, jeigu ne palyda: Rezidentas stovėjo kartu su Ministerijos atstovu, atsakingu už Valstybės psichinę sveikatą. Paskutinė savaitė teritorijoje nebuvo ypatinga. Ją atleido su įrašu: neįgali darbui su ligoniais. Pacientų artimieji negalėjo sulaikyti džiaugsmo ašarų, kai atvykus jiems buvo leista laisvai vaikščioti tarp senų teritorijos medžių, kelioms valandoms išsivesti ligonį už teritorijos ir net apsilankyti kartu kino teatre, gavus Rezidento leidimą su parašu. Jis šypsodavosi ir kalbėdavo kuo suprantamiau, kasdieniais žodžiais aiškindamas ligos niuansus ir pasireiškimus. Vieną popietę jis sužinojo: atvyksta ypatinga pacientė. – Paguldykite į atskirą palatą. Vieną, – nurodė sanitarui ir užsidarė kabinete. Ji vėl matė mielas širdžiai sienas. Ir malonumų tvorą. Tik Eksvyriausioji čia jau nebuvo galva. Ji tapo eiline teritorijos gyventoja, kuriai atnešamas naktipuodis ir sauja vaistų. Rezidentas stengėsi išvengti kontaktų. Tik tų akių, kuriose vos smilko moteriškumo ugnelės, kaulėtų pečių negalėjo užmiršti. Jo kalboje atsirado žodis „fekalijos“. Nesuprasdamas, kas atsitiko, jis bandė repetuoti kalbas, rengdamasis pacientų artimųjų atvykimui. Lūpų kampučiuose įskilo šypsena, labai panaši į kažkada matytą. Iš laukiamosios salės buvo išnešti suolai ir kėdės. Pacientų artimieji sužinojo apie sugriežtintas vidaus taisykles. Vieną rytą išvydo ją, persisvėrusią per aukštą tvorą. Ji bėgo. Milicininkas tą pačią dieną sugrąžino bėglę. Eksvyriausioji kretėjo džiūgaudama, kad dabar galės būti teritorijoje visus metus. Ji tai kartodavo. Ir neprašyta Rezidento kabinete šokdavo valsą iki apkvaitimo, o tada griuvinėdama šliauždavo į savo vienutę. Kartą, Eksvyriausiajai vėl įsikibus į tvoros geležinius virbus, prasivėrė kabineto durys. Jose stovėjo jauna Rezidentė su Ministerijos atstovu. O jis? Jis gulėjo ant grindų, šaukė plačiai atverta burna: „Medici, cura te ipsum! Medici, cura te ipsum!“** Ir negalėjo nieko pakeisti, vis dar netikėdamas, kad jo teritorijoje gali atsirasti kas nors, nepranešęs ir neįspėjęs apie vizitą. ...Nepažįstamasis baigė pasakoti. Nukėlė koją ir, įsitvėręs šlaunų taip, kaip besirengiantys varžybų startui sportininkai, sustingo, ramiai įsistebeilijęs į trykštančią fontano čiurkšlę. – Tu ten buvai? – paklausiau, norėdamas nutraukti slegiančią tylą. – Buvau. – Kas tu? – Aš? Tas, ką matai. Vyras pilku lietpalčiu atsistojo, ištiesė ranką atsisveikinti. – Pamiršk, ką pasakojau. Dabar kiti laikai. Žiūrėjau į jį nutolstantį, apšviestą jaukios vakaro žibintų šviesos. Jis – buvęs pacientas, kurio nors jų giminaitis? Nepažįstamasis stabtelėjo, atsisuko, gailiai pakreipė galvą į kairę pusę. – Medici, cura te ipsum! – sušuko ir, garsiai kvatodamas, pamojo ranka. _________________________ *Domi suae quilibet rex (lot.) – kiekvienas savo namuose karalius. **Medici, cura te ipsum (lot.) – gydytojau, išgydyk pats save. ← → Skaitytojų vertinimai 51715. dida 2009-03-02 17:33 Puikus apsakymas 51719. amigo 2009-03-02 18:13 turetu buti: medice, cura te ipsum 51730. Pijus 2009-03-03 04:28 Ideja nebloga, kazkur girdeta...karalius mire, tegyvuoja karalius...o kalba dar slifuoti ir slifuoti, nes rimtai stringa skaitant. 51733. zolyte 2009-03-03 10:20 Aciu, Teve Pijau. Tiek daug visko prislifuota, tad toks sumanymas - neslifuota kalba. 51781. praeivis 2009-03-05 13:29 papasakota istorija dar nėra literatūra 51788. Gediminas :-) 2009-03-05 21:26 Apsakymo autorė sugeba "užgriebti" giliau - taikliai pavaizduotas išmoktas žmonių bejėgiškumas. Pasakojimo forma sustiprina įspūdį. Parašykite savo nuomonę Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt Vardas arba parašas: El. pašto adresas: Straipsnio vertinimas: -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=14292