Iš esmės abi A. Būčio knygas vertinu pozityviai, ypač dalį apie Vaišvilką. Tai išsitenka normalaus mokslo ribose (hipotezė, kad Mindaugo Lietuvoje buvo sukurtas Vaišvilko "gyvenimas", galima), o kitkas (Charitina, Daumantas) vertintina kaip eseistika. Gerai, kad apie tuos dalykus rašoma, bet jei grynai hipotetiškai su Vaišvilko "gyvenimu" ir galima būtų sieti Lietuvos literatūros pradžią, tai nei pasakojimai apie Daumantą, nei Charitinos "gyvenimas" NĖRA Lietuvos literatūra jokia prasme. Minėti tekstai buvo sukurti Pskove ir Didžiajame Novgorode ir, matyt, ne lietuvių. Reikia skirti Lietuvos literatūrą ir jos KONTEKSTĄ. Galima pagirti Būčį už tam tikrų dalykų priminimą - tai aktualu ir įdomu visuomenei, tačiau profesionalams tekstai buvo žinomi. Tai ne pirmas, ir ne paskutinis bandymas ankstinti lietuvių (Lietuvos) literatūros pradžią. Ką tik pasirodė Iljos Lemeškino monografija apie "Vilniaus chronografą"... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17364