najau, niekada negalima taip tėkšti "neišjausta", ar "nesukurta". aš
manyčiau, kad iš pradžių gali apimti toks įspūdis, kai po lakoniškos
pirmos strofos šokama į antrą, o iš antros į trečią ir t.t., bet nuo
žodžių "nesigirdi kaip tvarkingai/skyla miegamojo siena" viskas pakinta,
tekstas įgauna emocinį ir prasminį krūvį. Įdomu tai, kad autorė
išlaiko drauge su forma ir tą patį beveik šaltą toną, lyg žiūrėtų
į viską, tiek save, tiek supantį pasaulį iš didelės distancijos; taip
ir skaitytojas gali apsigauti ir nesuprasti, kiek siaubo telpa šiose
talpiose eilutėse. Tiesa, norėtųsi, kad šis pojūtis pulsuotų jau nuo
pirmos eilutės, o pabaiga nebūtų tokia lengvai nuspėjama ir būtų
išauginta, o ne vėl grįžtų tas pats emocinis "nekrūvis", bet kaip ten
bebūtų, eilėraštis neprastas. eilėraštis.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15980