Perskaičius pono Juknio straipsnius, susidaro įspūdis, kad juose išliejama daugiau emocijų su lyrikos intarpais, taip pridengiant ir iškraipant realią padėtį ir faktus apie hidroenergetiką, jos pliusus ir minusus. Tiesa, hidroenergetikai jo straipsniuse pliusų nerasta. Straipsniai yra labai tendencingi. Kaip mokslininkas privalėtų kalbėti neiškraipytų faktų ir moksliškai pagrįstais argumentais, o neveltis į demagoginius apibendrinimus. Vadinti poną Juknį didžiu kovotoju už gamtos išsaugojimą aš nedrįsčiau vie dėl to fakto, kad susirentė rančą Kauno marių regioniniame parke ant "prasmirdusios balos" kranto, o po to pradėjo kovoti su kitaminčiais. Jei gyventų turėtame trijų kambarių butelyje, mano požiūris į jį būtų teigiamas. Dabar kyla klausimas, ar tai yra moralu iš jo paties pusės. Hidroenergetikų (hidrotechnikų) pateiktuose straipsniuose matosi ne puolimas kitos nuomonės, o pateikiama argumentuoti ir pagrįsti faktai, kurie suteikia galimybę tolesniai diskusijai ir nuomonių suartėjimui. Aš manyčiau, kad ne nuo vienų hidroenergetikų priklauso hidroelektrinių statyba, kur jie nori, o nuo visos eilės valstybinių institucijų ir žinybų, todėl vien kaltinti ir linčiuoti juos yra, tiesiog, nepadoru iš oponentų pusės. Lai vystosi platesnė ir atviresnė diskusija, o ne drapstymasis purvais. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16021