***
Gryniausia sąžinė
pernakt karštai žydėjo
kiečiausiom
aštriausiom nuospaudom
ant plaštakų ir
papadžių

 

***
Kai mano smilkinio
vilnis į žemės gyslas
mėlynai nueis, tai gal
tada žiūrėsim,
kuo protingas geras,
kuo gudrus blogesnis,



o dar pakolei
kas
aš paukštį garbinu,
jo laiką trupantį
ir jo lėkimą
raibą viršugalvio
gylėj ir dar aukščiau

 

***
Ir gausi tiek,
kiek vanagas išsinešė
vandens nuo akmenų
rasotų,
gal vienas lašas ėmus,
gal pusantro

 

***
Skerstuvininkai
raudonais mėsgaliais jau
papuošdinėjo kėkšto
vėją

 

***
Vanagas įstrigdinėjo
į tarpuakį jo
lyg suompeilis,
į raibą atmintį įlėkdinėjo,
suglaudęs atsparnes
nelyginant akmuo

 

***
Mirtinas mano gyvenimas,
jo savastis, jo buveinė
pilna mirguliavimu
sidabruojančių prietemoj
akį kandžių

 

***
Ir meilės laikas
žydėjo prieš akis
žibėjo
žybtelėjo
ir mes gyvenam
jo žibėjimo lašu
lig vieškelio baigties,
irgi akių stulpelio




-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16624