atrodo, kad pagaliau išsiaiškinom, mieliausioji isterija. Pakartosiu dar kartelį - negali būti jokios saviraiškos laisvės, jei ji apriboja kito laisvę daryti gerus arba bent jau ne blogus ir apskritai neblogus darbus. Jei isterija kerta per blogus darbus - prašau, isterikuok bendram labui, aukokis - kitaip gal tau nebeišeina. Man irgi, ačiū dievui, kyla šiokios tokios isterijos, kai pamatau kokį drimbą-viršininką/valdžiažmogį skriaudžiant silpnesnius. Aišku, čia labai slydi vieta - tas pats valdžiažmogis, jei jo dar, neduoktudieve, nepatvarkė, gali iš pusiausvyros išvestą isterikuotoją apkaltinti visokiais pažeidimais - taip gi ir daro, užtąso, pvz., po teismus, arba pats nelaimėlis ieško teisybės teismų karusėlėje, kol išsenka vargšelis ir nulūžta. Na, žodžiu, geriau jau nenusiristi iki tiesos paieškos isterijų būdu, nieko iš to konstruktyvaus nesigaus. Geriau jau perkelti visa tai į virtualias erdves, teatrus ar į konsultacijas psichodramomis. Kaip manai? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16662