nereiketu painioti kalbos meno nuo kalbos stiliaus. Graziai graksciai profesionaliai kalbeti ir mazai pasakyti yra viena (tokiems prijaucianciu kategorija yra ir politikai, nors dar neismoko itin meniskai kalbeti), ir prasmes konkretumo gilumo supurtymo paieskos kalba, kuri ne uzliuliuoja, skirta ne mieguistam pasimegavimui kalbeti, bet yra ta kalba, kuri nesurezisuota is anksto, ta, kuri pasakoma paciam autoriui ne nezinant, kad ji yra gimtoji spontaniska cia ir dabar, nesikeikiant, nors kartais gali buti ir stipresniu zodeliu paremta. Kalbos menas pirmiausia turetu buti zmogaus sirdies krauju rasyta, pusluojanti kaip kraujagysle gyva, o ne retusuota ir smaragdine kaip gyvates akys. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16715