Vėliau kažkas tikrai pasakys: „tai trunka akimirką.“ Vėliau kažkas būtinai išgirs šią mintį ir ateis į tą vietą, kuriuoje žydės gėlės ir čiulbės paukščiai apie tai ko nespėjo pasakyti laukiantis žmogus. Kažkas viduje jam kuždės: „nieko tokio. Nekaltink savęs, juk skubėjai –ėjai taip kaip mokėjai, veikėi taip kaip sugebėjai, mylėjai taip kaip jautei...“. Jis žino kaip buvo iš tikrųjų ir kaip bus – taip pat žino. ...bet nesako, nes tai tavo –ne jo – kelias ir visi jame vėliau išryškėsiantys pėdsakai taip pat tavo – jau ne jo“. Vėl palijo.. Džiaugsmu ir ašarom palijo dėl to, kad mes drauge nuveikėme tiek daug... Laiko dulkėse surasta ir pakylėta mintis kyla su paukščiais į kalnus, į dangų... ...o mes einame iš paskos. Kas čia? Sėkmės vėjas nusišypso ir apkabina keliautojus, kurie surado tai kas buvo palikta būtent jiems.