Kai kas dar jaučia.
Ne pritarti tenka A. Patackui, o - linksminkimuos ir
džiaukimuos. Kad yra dar tarp jaučiančių kalbą, kas gali prie spaudos
puslapių prieiti. Ne taip svarbu – ten plytas mūrija ar svajoja.
Ką jau jaučiančių! Kalbėti mokančių, bent jau
nemykiančių - deficitas.
Dar neseniai kaimiečiai kai pasakodavo, o ir buityje
kalbėdavo taip, kad lyg filmą matei arba pačią tikrovę iškylant
prieš akis. Kai dabar žiūri, nuo tarpukario per sovietmetį kalba menkai
teklero, senoji karta ir redaktoriai ją laikė kaip anie žvėrys eglę. O
prie naujos nepriklausomybės eglė lūžo vaitodama... betgi tegirdi
raudą tie, kas jaučia dar. Patackas jaučia. Kai ne tik seimūnai,
daugybė baigusių ir diplomuotų žurnalistų, diktorių kalbėti net
nemoka. Arba net nesupranta apie ką čia – tai matome iš kai kurių
šio straipsnio komentarų.
Pajuokina žiniasklaidos darbuotojai. Kai namie
neišmokę, tik mokykloj girdėję nesupranta kalbos formų nei dvasios,
tik bando pasakyt ką nors įmantriau. Esu girdėjęs ir prisimenu: penkeri
seimūnai, idėjų vedini (mano, kad tai - vedami, tik iškilmingiau).
Rusų palikti: medžiai padengti sniegu, sužavėti grojimu, turtingi
metalais kalnai...visais atvejais tik taip sako. Dar praatimai, tyyrimai,
klausimay. Dar dvigubas neigimas, kai nejausdami pasako atbulai... O
kartais bando įtvirtinti tas savo klaidas – priprasit, nebebus
problemų... Vertėtų specialiai pririnkti ryškesnių pavyzdžių. Kalbos
komisija, kertelės, kaip ir išnykusios, rūpinasi smulkmenom, jei išvis
dar veikia. Bet trupa struktūra visų lygių.
O anie pavyzdžiai tai visai ne smulkmenos, nesiguoskit.
Kalbos konstrukcijų ardymas, niveliavimas verčia mūsų kalbą net ne
šaltu skaidriu esperantu, o miglotu angliškuoju superžargonu. Na,
susižinoti jis tinka, o šilelio juo vis tiek jau neberašys. Gal tatai
daug ką guodžia. Tuos, kurių smegenys jau nebe kaimietiškos, o
kompiuterinės. Pvz., dailės kritikoje prikurta keverziškos prasmės
terminų, jų mokomi studentai, išmokę jais žongliruoti priimami į
pašvęstųjų tarpą, tada jau visa kariauna darbuojasi, dangstydama
juokingų sąvokų draiskalais apdribusią savo valdovo – postpostpost
– nuogybę. Ogi ne smarkiai kitaip ir literatūroj.
Betgi kai kas dar jaučia, dauguma komentarų tą rodo.
Straipsnio autoriaus mylintis kalbą žvilgsnis paskatino
taip nukrypti nuo temos.
--
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16981