voriuk, aš imu jaudintis dėl tavęs, ar viską gerai darai. Kai muselė
atsiduria tinkle, tai pribėgus reikia ją suvynioti į siūlus ir
palaukti, kol susifermentuos. Negalima žalios valgyti, gali vidurius
paleisti.
Šiandien ryte išėjau į balkoną daryti savo jogingų pratimų, o ten
trys voratinkliai. Vienas voras, pajutęs mane, nudūmė ne bet kuria gija,
bet ta, kuri veda į geriausią slėptuvę. Pagrindinės gijos nutįsusios
taip, kad jis turėtų skraidyti, norėdamas jas pritvirtinti ten, kur ir
buvo pritvirtintos. 
Įdomu tai, kad jie iškart už durų tinklų nebeaudžia, nes kai tik
atidarau duris, tai iškart visas jų darbas šuniui ant uodegos. Bet
šįryt aptikau voratinklį, kurio vienas kraštas pritvirtintas prie
arčiau vyrių esančios durų vietos taip, kad joms darinėjantis
voratinklis gražiai tamposi, bet nenutrūksta. Jei tai darbas to paties
voro, kuris vis nukentėdavo nuo mano meškapėdiškumo, tai jis įgijo
patirties, bet jei tai kitas voras, tai anas turėjo jam perduoti patirtį.
Žo, neaišku. O kai stebėjau, kaip trečias iš naujo audė mano netyčia
sugadiną tinklą, tai buvau apšalęs - daugiareikšmėse situacijose
priima tokius sprendimus, kad geriausias inžinierius su superkompiuterias
nerastų tokio optimalaus. Aišku, keliom sekundėm stabteli, pamąsto, ir
tada toliau didžiuliu greičiu varo. Iš bet kurios situacijos suranda
išeitį, ne taip, kaip kai kurie žmogėnai. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16948