voriuk, aš imu jaudintis dėl tavęs, ar viską gerai darai. Kai muselė atsiduria tinkle, tai pribėgus reikia ją suvynioti į siūlus ir palaukti, kol susifermentuos. Negalima žalios valgyti, gali vidurius paleisti. Šiandien ryte išėjau į balkoną daryti savo jogingų pratimų, o ten trys voratinkliai. Vienas voras, pajutęs mane, nudūmė ne bet kuria gija, bet ta, kuri veda į geriausią slėptuvę. Pagrindinės gijos nutįsusios taip, kad jis turėtų skraidyti, norėdamas jas pritvirtinti ten, kur ir buvo pritvirtintos. Įdomu tai, kad jie iškart už durų tinklų nebeaudžia, nes kai tik atidarau duris, tai iškart visas jų darbas šuniui ant uodegos. Bet šįryt aptikau voratinklį, kurio vienas kraštas pritvirtintas prie arčiau vyrių esančios durų vietos taip, kad joms darinėjantis voratinklis gražiai tamposi, bet nenutrūksta. Jei tai darbas to paties voro, kuris vis nukentėdavo nuo mano meškapėdiškumo, tai jis įgijo patirties, bet jei tai kitas voras, tai anas turėjo jam perduoti patirtį. Žo, neaišku. O kai stebėjau, kaip trečias iš naujo audė mano netyčia sugadiną tinklą, tai buvau apšalęs - daugiareikšmėse situacijose priima tokius sprendimus, kad geriausias inžinierius su superkompiuterias nerastų tokio optimalaus. Aišku, keliom sekundėm stabteli, pamąsto, ir tada toliau didžiuliu greičiu varo. Iš bet kurios situacijos suranda išeitį, ne taip, kaip kai kurie žmogėnai. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16948