Anksčiau, o ir dabar, rašėme bei rašome kaip tariame: Ljosa. Šis lotynas ar romėnas, anglas ar prancūzas yra ir "Varganas Marius" - idealus rašytojas. Iš tiro, kai tvarka įrėminama fraku, sieloje gali siautėti vandenynas (toks buvo Tomo Mano apibrėžimas, taikytas talentui nusalyti). Bet kuri patirtis rašytojui naudinga, eigu tik ji nesunaikina rašytojo. Jeigu šis baltasis lotynų amerikietis 1990 metais būtų tapęs savo šalies prezidentu, Nobelio premiją jis matytų kaip savo ausis. Prarastume ir mes. Kitaip sakant, "Varganas Marius" prezidentas būtų į naudą Peru, kurią tuo metu apžiojo japonų kilmės (matyt dvigubos pilietybės) avantiūristas Fudžimoris, bet kas iš to pasauliui? Dabar gi Nobelio komitetas po ilgesnės pertraukos grįžo prie "idealistinės krypties" kūrėjo, ko geidė ir premijos steigėjas. Tos nuostatos komitetas, dėkui Dievuim, dar neišsižadėjęs. O Ljosai - ko jam linkėsi? Nebent... kad jis užkrėstų lietuvius realizmo aistra. Nes vienas keistas gero rašto dėsnis skelbia: idealistinės literatūros akušeris yra realizmas. Plikas, tikras, aršus. Lietuvių jausmininkams ir sapnininkams tas realizmas negalioja. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17256