O kas laukia mūsų? Rusija subyrės arba nurims, ir pirmąsyk istorijoje
mums nebegrės išorės jėga. Tačiau mūsų gerovę lydės tautinio
identiteto netektis. Integracija į Europą, kuri įvyks po dvidešimt
metų ar po pusės šimtmečio, praris mus, kaip jau prarijo Vokietiją. Ir
mūsų istorija taps istoriografija, o dar neegzistuojanti religiotyra -
religijų istorija. Apie literatūrą nėra ką ir kalbėti. Pasauliniai
procesai pernelyg intensyvūs, kad jiems atsispirtume.

Mums dar duota keliasdešimt metų - ir išgyvenimo, atsilaikymo
galimybė. Mes galime išlikti. Mes išliksime, jei įtikėsime dvasios
galia. Jei nepabūgsime kūrybos rizikos. Jei tapsime PIRMI.

Ar taip atsitiks? Ar tai iš principo gali atsitikti?

Žinoma, ne. Šitai liūdija patyrimas ir sveikas protas. Artėja agonija,
tačiau ir agonija gali būti tauri. Ir šiek tiek kvailoka, t.y. su
šiokia tokia viltimi.

Nejau pats didžiausias menas - gražiai numirti?

 

Gintaras Beresnevičius, 1993 m.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17270