Nuo skaitytojo kalvos

      Besižvalgant atkreipia dėmesį paplitusi kritikuose epidemija.
Dėl tos ligos paskaitęs recenziją taip ir negali apsispręsti –
skaityti tą knygą ar ne. Recenzentas skiltį prišneka, dar ir pusantros
ir, neskaitant apskritai tuščių eilučių, vis ieško ko nors, ko knygos
autorius ten nepadėjo.  Ir pagiria už ką nors, jau perskaitęs matai,
kad ir tiesos pasakė, bet pasirinkti nepadėjo arba tiesiog – kritikas
šovė pro šalį. Tai įsidėmėjau  prieš kurį laiką apsireiškus
„moteriškos“ literatūros pliūpsniui  (U. Radzevičiūtė,
U.Barauskaitė, A. Urbonaitė). Šnekėta ne ką pasakė, menkai domėtasi
kaip pasakė, telktasi ties skandalais. Kai kada tiesiog neįžiūrėta,
kas knygelėje yra. Verta pagarbos ir pagirta J.Ivanauskaitė, bet
neįvertinta rimtai kurioj nors aiškioj ar neaiškioj, bet - vertybių
sistemoj, pagal didesnio skersmens V. Butkaus minimą „vidurkį“.
Pagarbą aiškumui tarsi žada šios V. Butkaus pastabos – gal kritikai
įsiręš, atsilaikys prieš postmoderno variantiškumo pliurzos tvaną.

               Jei nesilinksmins tik saviškių tarpe. Kritikai
privalėtų rimčiau susipažinti su nuomonėmis, vertinimais to platesnio
rato, kuris gal teiktųsi juos skaityti.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17313