Seniai tokios prozos neskaičiau... 'mutna' proza, ant dūšios 'mutna'. Sakiniai tikslūs, išraiškingi, autorė jaučia sakinį, kažko tikiesi... o toliau: gal pačios autorės dūšioje 'mutna'? ir traukia į 'mutnumą'? gal reikėtų užsiimti psichoterapija, pozityviu mąstymu? ir abiem atvejais (konfliktiniais) jaučiama, kad autorė ignoruoja, sąmoningai ar ne nuslepia dalį gyvenimo... Todėl vaizdas pusėtinas, o ant dūšios mutna, mutna... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18041