Pasakysiu dar vieną Jono Šiožinio eilėraštį: Ne aš tuos ežerus
kasiau,/ tuos upelius ne aš raizgiau./ Stačias kalvas, gilias daubas/ ne
aš šiltais šilais rengiau./ O reikia skirtis - ir verkiu,/ visa visa
širdim šaukiu:/ kodėl čia likti negaliu/ bent varganu vabalėliu!... Ir
dar papasakosiu, kad, kai buvau visai jaunutė /tai buvo vokiečių
okupacijos metais/, girdėjau kaip Šiožinį deklamuodavo Ovidijaus
Vyšniausko mama Zita Beitaitė. Patikėkit - visa Marijampolės Rygiškių
Jono /Jablonskio/ gimnazijos salė apmirdavo nuo jos mielo lyriško balso.
Dar Zita labai išraiškingai deklamuodavo Brazdžionio "Šaukiu aš
tautą" ir kitus eilėraščius... Žinoma, čia apie Zitą tik tarp kitko
- ją prisiminiau paskaičiusi Šiožinį, o kai pamatau pliką Ovidijų -
prisimenu Zitos geltonų plaukų rankos storumo kasą ... 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18086