Žiūriu į medžius. Kaip auga į viršų ir per vėtras nuvirsta, kaip kiti auga atsargiai ir padžiūsta greitesnių brolių užgošti. Ir vis dėlto jie laikos krūvoj, iš to gaudami ir savotiškos naudos ir kančių dėl erdvės, saulės, drėgmės stokos arba pertekliaus. Visai kas kita su vienišais, atsiskyrusiais medžiais. Nors kreivoki ir audrų apdaužyti, jie turi daugiau gyvybės gaivalo už ištysusius tankaus miško giminaičius. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18154