Aš manau, kad jūs neturite teisės kabinti visiems žmonės - jauniems,
seniems, jokio skirtumo - to paties veikimo modelio. Tuo labiau, kad
kalbate apie literatūros kūrinį, - persijunkite režimą, nustokite
vertinti metaforas tiesiogiai, poezija, kokia ji bebūtų, nėra buitinė
kalba; poetika, perkeltinė prasmė - beveik raštingas žmogus esate, bet
tokio paprasto dalyko nenorite suvokti.

Žinoma, kad autorius maivosi - jaunas gi, ko jūs norite, pati/pats
maivotės nė kiek ne prasčiau. Prisikabinti prie vieno įvaizdžio  ir
išvadintį niekada nematytą žmogų kvailiu, pasiųsti į ligoninę -
bjauru. Kuo smirdite, tuo kitus norisi ištepti, taip, atrodo, sakoma.

Viena, dėl ko galima pasidžiaugti (sąlyginai) - mano interpretacija
pasitvirtino: undinių kraujas - neegzistuojančių būtybių kraujas -
skausmo, prasiskverbiančio net į svajonę, fantaziją, įvaizdis; po jį
besimaudančios varnos - tai pikti, krankiantys, kertantys žmonės,
kuriems nusispjauti, kurie nenori suprasti, jiems svarbiausia teisti, jie
maudosi tame undinių kraujyje su pasimėgavimu - trypia ir niekina poeto
skausmingas, liūdnas svajas, paverstas eilutėmis. Šlykštu, tiesą
sakėte, tik pats, žmogau, prie to šlykštumo prisidėjote.

Supraskite teisingai, netapau didžiuliu jaunojo poeto gerbėju,
nesirengiu jo liaupsinti, kaip jau sakiau, jam būtų neprošal atrasti
savo stilių, tačiau neargumentuota, tamsi, priekabi kritika - gėda.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16659