Eilėraštis sapnuojasi pats sau.// Mes turime sudrumsti tuos sapnus,// išvesti jį iš ten – tiksliau, iš nieko –// į sintaksės, fonetikos aikštes.// Ir tai sunku. Čia lemia ne kalba,// bet, įtariu, kažkas už ją aukštesnis... /TOMAS VENCLOVA. PO PASKAITOS/ -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18732