Truputį atvėsau ir dabar tai ką norėjau pasakyti man neatrodo, kad kam
nors galėtų būti svarbu. Tai, be abejo, reikšminga tik man, bet kad
nepasirodyčiau gerokai kvaištelėjusi /jeigu ir esu, tai tik truputį/,
trumpai pasakysiu, kodėl taip giliai priėmiau į širdį abi rašytojo
apysakas/?/: iš vakaro kaip tik apžiūrinėjau šeimos fotografijas ir
ilgai rankose laikiau vieno iš generolo Plechavičiaus vaikinų
nuotrauką. Tai mano vyresnysis brolis Justinas. Jam tik septyniolika, jis
gana gražus ir jam labai tinka šiek tiek aplamdytas safari stiliaus
uniforminis švarkas ir panašaus stiliaus kepurė... Jis tarnavo Trakuose.
Man buvo keturiolika ir gana gerai prisimenu tą dieną, kai armija iširo,
nes, kai Marijampolėje, kurioje tada gyvenome, prasidėjo tie įvykiai
mama skubėjo sužinoti apie savo sūnų. Pasirodo, kad Trakuose dar buvo
visiškai ramu... Neprisimenu ar brolis buvo priverstas slapstytis, bet
vėliau, slenkant frontui, jis pateko į vokiečių darbo stovyklą,
kurioje reikėjo kasti apkasus ir, patyręs karą, marą ir badą pateko
vakaruosna. Konkrečiai - Anglijon. Nieko apie jį nežinojome beveik iki
pat Nepriklausomybės atgavimo... Turėčiau ką papasakoti ir apie
antrąjį apsakymą/?/, bet tai būtų labai liūdnas, pilnas sąžinės
graužaties pasakojimas... Manau, kad nereikia per daug pykti ant jaunimo,
kad nesidomi palyginus dar tokia nesena praeitimi - viskam reikalinga
branda... Ir aš kažkada buvau tokia pusiau blondinė, neslėpsiu, kad ir
dabar kartais norisi tokia pabūti, bet, deja, dažniau pavyksta
suvaikėti, negu pajaunėti... Linkiu Rašytojui sėkmės, sveikatos ir
nebijoti ką nors teigiamo, ar nevisai neigiamo parašyti iš savo
gyvenimo. Kaip ten prie tų rusų bebuvo, bet vis tiek mes visi buvome ir
esame truputį blondinai.      

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18880