puantilistiniame, trūkinėjančiame laike, susidedančiame iš pauzių, intervalų ir epizodų, mąstymas „priežastis–pasekmė“ labai dažnai nuvilia, nes tai, kas vyksta po kažkokio įvykio, jau nebėra susiję su tuo, kas vyko prieš jį. Taigi drauge su ryšių tarp žmonių trūkinėjimu prarandamas trečiasis būties matmuo: visos situacijos, kuriose atsiduriame, yra paviršutiniškos, trapios, dužios, nesolidžios, jos tirpsta ir slysta iš rankų – iš čia ir atsirado sąvoka likvidi (taki) modernybė. Pasaulis iškyla prieš akis ne kaip autonomiškų subjektų ir objektų rinkinys, o greičiau kaip paviršinis jų atspindys. Čia labai tinka iš anglų kalbos pasiskolintas žodis surfing, reiškiantis čiuožimą, slydimą paviršiumi. Tai pasako netgi daugiau už sąvoką „likvidi modernybė“, nes šiuo atveju žmogus jau net nebeplaukia kaip anksčiau, jis tik slysta, čiuožia paviršiumi, neįmerkdamas kojų į vandenį, taigi jam nereikia laiko išdžiūti, nereikia net rankšluosčio. Vienas iš Niujorko gimnazijos mokytojų sako: „Paaugliai, nepakeldami akių nuo mobiliųjų savo telefonų, iPodų ar kompiuterinių žaidimų, nepastebi visuomenei svarbių ženklų, negirdi esminių signalų. Nuolatos susiduriu su paaugliais mokyklos koridoriuose ir matau, kaip sunku jiems tiesiog pasisveikinti su kolegomis arba bent jau pažvelgti jiems į akis. Jie visiškai įklimpę pasaulyje on-line, jiems vis sunkiau būti pasaulyje off-line.“ -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19069