Perskaitęs pajutau autorei pagarbą - už švarų, taupų žodį, už
tikslų, išraiškingą gyvenimo matymą... tai nėra reportažas, tai yra
švariau ir išraiškingiau už reportažą. Bet kažkur nuo antros pusės
vis ateidavo pojūtis: autorei trūksta varžto... ne, ne to... tik
trūksta 'meninio' varžto. Skaitai ir jauti: autorė visiškai nepasigenda
papildomos plotmės, atrodo, net nenutuokia (o tai kiek pribloškia), kad
tokia gali būti... jos dalykiškoje galvoje tokio 'meninio' varžto nėra.
Beje, kaip ir penkiolikos komentatorių galvose. Žmonės be meninės
plotmės. Žmonės be papildomos plotmės, šalia šalto dalykiško
pasaulio. Matyt, problema, kad per paskutinį dešimtmetį užaugo karta,
kuri nėra skaičiusi tikrai meninio teksto ar skaitė kokį vieną
atsitiktinai, todėl nespėjo suvokti - padaryti galvoje lentynėlę, kad
yra kitokie tekstai be informacinių. O gal tokie žmonės iš principo
negali to suvokti - atverti durų į meninę plotmę, gal jiems, kitokios
energetikos, tai neduota, ir durys jiems niekad negali atsiverti. Jų dalia
kentėti siauresniame - mažiau plotmių turinčiame pasaulyje. Ir gal
neatsitiktinai autorė susidūrė su tokiu 'Dogviliu' - gal tai jos sielos
atspindys? Nes juk realybė atspindi mūsų sielą...  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19109