gera proga prisiminti LDK dirbančiųjų masonų brolijas ir jų cechus. Na ką, tie cechai man primena dabartines monopolijas, kurias miesto valdžia globojo ir dabar globoja (kaip Zuokas Dalkia), o kunigaikščiai suteikinėdavo privilegijas. Nepriklausomi meistrai galėjo glaustis asmeninėse dvarponių dirbtuvėse, kaip štai šitas Nieviadomskio meistras. Bet ir jie privalėjo laikytis tam tikrų standartų. Nors matome, kad monstracija gana originali. Laisviems auksakaliams buvo nelengva įsiskverbti į cechą. Masonai turėjo labai daug reikalavimų. Todėl net auksą mylintiems žydams, buvo nelengva tapt auksakaliu ceche. 'Privalėjai būti krikščioniu. Trys Jonai buvo dirbančiųjų masonų šventieji globėjai.(tiesą sakant, žinau tik du) Šventų Jonų bažnyčia Prie Vilniaus Universiteto, yra pastatyta masonų dar Jogailos laikais. triskart degė, o paskutinį kartą kaip reikiant sudarkyta lenkų, užtinkuotos freskos ir kt. Kone iki 19 a. Pamaldos šioje bažnyčioje vyko lietuvių kalba. Lenkiškumas suaktyvėjo tik per rusinimo laikotarpį. Rusai bruko pravoslavų religiją, visur pristatė cerkvių, kad kraštas atrodytų provoslavišku, lietuviai metėsi į lenkų globojamą tuomet katalikybę. Paskutinis kunigas Jonų bažnyčioj, aistringai sakęs pamokslus, buvo A.Lipniūnas, (jį irgi reiktų čia įamžinti) lietuvis, 1943 vokiečiai jį už tai išvežė Študhofo poilsio stovyklą.. Kosciuška, Moniuška, (Sapiega) - tipiškai gudiškos baltų pavardės... dabar įamžinotos šioje bažnyčioje. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19240