stai is lauciaus- "V.Laučius. Lietuvos intelektualai – prieš liberaliąją demokratiją? (187) Vladimiras Laučius, www.DELFI.lt 2012 m. vasario 15 d. 12:36 Neonacis © Reuters/Scanpix Vasario 16-oji ir kitos valstybės šventės Lietuvoje išjudina mintis ir kalbas apie dvasingumą, kultūrą, istoriją, nepriklausomybę, krikščioniškąsias vertybes, tautiškumą, bet tik ne apie valstybės santvarką. Liberalioji demokratija mums vis dar yra it kokia svetimybė: nei nagrinėtina, nei prasminga, nei puoselėtina. Kažkas tarp užsienio spaudos (kam tai rūpi), Coca-Colos (visur jos pilna) ir reklamos (mažiau tikėk). Išvien su broliška Rusija Sovietmečiu Vakarai buvo smerkiami kaip bedvasiai, sumaterialėję, „supuvę“. Komunistinė propaganda priešino „dvasingą“ SSRS gyvenimą lėkštai ir vartotojiškai buržuazinės visuomenės kultūrai. Šiuolaikinė Rusijos propaganda taip pat yra priešiška liberaliajai demokratijai, aiškina, kad rusams nereikia liberalizmo ir demonstruoja „kitokį demokratijos supratimą“. Rytų dvasingumas, kaip ir sovietmečiu, priešinamas Vakarų sumaterialėjimui. Šią giesmę traukia ir KGB formuota posovietinė stačiatikių bažnyčia, puikiai sutarianti su dabartiniais Kremliaus šeimininkais. Šiandien riksmas dėl nedvasingų ir nekrikščioniškų Vakarų, kuriuos privalo pasmerkti krikščioniška ir tautiška Lietuva, sklinda iš visų pusių, kaip popsas prekybos centruose, kavinėse ir TV ekranuose. Vladimiras Laučius Kur buvusi, kur nebuvusi į šį posovietinės propagandos chorą įsitraukia ir Lietuva. Iki įstojimo į euroatlantines organizacijas prieš Vakarus nukreipta retorika skambėjo dar palyginti tyliai. Bet šiandien riksmas dėl nedvasingų ir nekrikščioniškų Vakarų, kuriuos privalo pasmerkti krikščioniška ir tautiška Lietuva, sklinda iš visų pusių, kaip popsas prekybos centruose, kavinėse ir TV ekranuose. Į antivakarietišką popsą įsitraukia ir radikalesni politikai, ir politiškai pamokslaujantys Bažnyčios hierarchai. Politikus dar galima suprasti: jie prisitaiko prie paklausos. Kai tik atsiranda kokia didesnė kvailystė, jai tuoj kas nors imasi atstovauti: kitaip turbūt neturėtume nei Seimo, nei partijų. Demokratija suteikia balsą visiems, įskaitant ir tuos, kurie mielai jos atsisakytų. Šiuo atžvilgiu stebina ne tiek politika, kiek daug rimtesnė sritis – akademija. Būtent iš akademijos šiandien sklinda bene rafinuočiausi pasisakymai prieš liberaliosios demokratijos principus. Vien per pastarąsias porą savaičių viešojoje erdvėje nuskambėję intelektualų ir jų auklėtinių pamąstymai apie liberalizmą, dvasingumą ir krikščionybę gan pavaizdžiai atskleidžia įsigalinčią tendenciją. Be krikščionybės paminėjimo ES pasmerkta? „Europa eina labai pavojingu keliu Reikia aiškiai suprasti, kad jeigu nėra tokio dalyko kaip krikščionybės paminėjimas, kartojamas kelias, kuriuo ėjo sovietai – nutraukiami ryšiai su tradicija, kas realiai reiškia, kad milžiniškas geopolitinis projektas kybo praktiškai tuščioje istorinėje kultūrinėje erdvėje, yra gaminamas iš nieko“, - neseniai kalbėjo autoritetingas pranešėjas solidžiame politologų renginyje. Išlaikant pagarbą cituotai kritinei minčiai ir jos autoriui – turbūt mažai kas tvirtins, jog šiandienė ES nenusipelno kritikos – atkreiptinas dėmesys į požiūrį, kuris leidžia tvirtinti, kad politinis suvienytos Europos projektas privalo remtis religija ir ją būtinai minėti savo steigiamuosiuose dokumentuose. Ar galime nekritiškai remtis prielaida, skelbiančia, kad jei krikščionybė nebuvo paminėta Lisabonos sutartyje, vadinasi, ES „nutraukė ryšius su tradicija“ ir kybo „tuščioje istorinėje kultūrinėje erdvėje“? Pirmas atsakymas būtų išskirtinai praktinis: kalbėti apie krikščionybę kaip Europos politinį cementą šiais bažnyčių tuštėjimo laikais – vadinasi, nesiskaityti su mūsų dienų tikrove. Gyvo tikėjimo Europoje yra likę visai nedaug. Vyrauja agnostinės, ateistinės, eklektiškos nuostatos ir kultūrinė muziejinė krikščionybė („krikščioniškosios vertybės“), nepajėgi daryti lemiamos įtakos net grynai dvasiniu žmogiškuoju lygiu – ką ir kalbėti apie politinę visuomenių ir valstybių bendrystę." sakyciau intelektualine prasme nesazininga svelniai tariant. ir pirmas klausimas i atsakyma butu toks- ogi ka ponas mano esant europos cementu? o gal cia ta europa eme ir iskrito is dangaus sivakara? na, ir visos tos anachronistines tvirtoves- baznycios is paskos? kvaila pozicija. konjukturine ir ne daugiau. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19269