Nors "įkvėpimas" kaip ir dingo, bet vis tiek parašysiu p.Jonui Rimkūnui laiškelį apie tai, kodėl mane sudomino jo piešinys ir, ypač, užrašas piešinyje... Mėginau įžiūrėti ar rusų kareivis su šautuvu, ar be - nuo to priklauso kokiu laikotarpiu tas mažas berniukas nešdavo kareiviui valgyti... Kokiais keturiasdešimt antrais ar trečiais metais, /man tada tebuvo kokia dvylika - trylika/ atostogavau pas savo bendraklasės tėvus - ūkininkus. Pas juos tada buvo apgyvendinti du "rusų" belaisviai iš kurių vienas buvo ukrainietis, o kitas "bielorusas" - jiems kartu su ūkininko vaikais ir esu pora kartų nunešusi į laukus valgyti... Abu kareiviai /mano akimis jie nebuvo labai jauni/ sakydavo, kad norėtų grįžę į namus turėti savo žemės ir ūkininkauti taip, kaip tai darė mano draugės tėvai... Piešinys sugrąžino mane į vaikystės ir ankstyvos paauglystės metus... Esu tikras karo metų vaikas, gyvenusi ant paties lėktuvų skraidymo ir bombų mėtymo tako: Kybartai- Vilkaviškis - Marijampolė... Pati negaliu atsistebėti, kaip visą tą "jovalą" atlaikė mano vaikiškos ausys - tiek bombų sprogimo ir bombonešių ūžimo išklausiau!!! Dar prisimenu, kad būdavo labai baisūs šaudymai - kažkokios ugninės granatos degančios ir siaubingai kaukdamos lėkdavo beveik pažeme. Niekaip negaliu prisiminti kaip tie pabūklai vadinosi... Belieka tik padėkoti dailininkui, suteikusiam man galimybę atitrūkti nuo begalinių šiuolaikinių "rūpesčių" arba didelę dalį visuomenės apėmusios psichozės... Ramybės ir sėkmės Jums piešinėjant Gyvenimą. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19513