sudomino komentuotojų požiūris ir falšyvumo paieškos. neestetiška
sakote? o ar meniška tada? aš manyčiau, kad taip. jei meniška, tai gal
tada ir estetiška, ar ne? tik ta estetika kitokia, galėčiau ją net
vadinti grynaja. be pasaldinimų, sacharinų, runkelių sirupo, be kitokių
a la estetinių šiukšlių. matot, kaip kliūva tas žodis - estetika. o
dėl falšyvumo, tai net keista kiek kad jo ieškoma būtent Saukos
darbuose. juk jis nesimakaluoja, netapo rūpintojėlių katalikosams vieną
dieną, o kitą jau tai kas vaizduojama kad ir šiame paveiksle. jo
darbuose labai vientisas pasaulis. tad, rodos čia to falšyvumo ir nelabai
reikėtų ieškoti. tiesa, yra darbų, kur parodoma, atsispindi draugystė
su S. Parulskiu, kuris kaip rašytojas, bent jau prozoje nė iš tolo nėra
toks brandus, kaip kad šis dailininkas. man norisi gretinti S. Parulskį
su Š. Sauka. Jie patys tarsi supranta savo išskirtinumą mene, mano
požiūriu, jei kalbėt apie S. Parulskio išskirtinumą, tai jis labiau
matyti jo poezijoje, prozoje jis aiškiai neranda savęs ir yra ieškojimo
stadijoje, galbūt amžino ieškojimo, pilno nepasitenkinimo(ų)
ieškojimo, dažnai makabriško kaip ir talentingojo dailininko paveikslai.
puiku, kad turime tokį dailininką, kuris galbūt kaip tik ir sugeba
perteikti mūsų gyvenimo realijas taip, kad davatkynas ima piktintis.
manau, kad šis, taip pat ir kiti paveikslai atspindi Š. Saukos matomą
pasaulį. žaviuosi. estetiška, puiku, nuostabu :)

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19565