R.Pociūtė kelia įtarimų, kad yra karinga feministė, ypač pasisakanti
prieš moterų intymią priklausomybę nuo seksualių vyrų. Ji rašo: "Ji
džiaugsmingai, be išlygų ir tuoj pat atsiduoda vyriškosios lyties
individui, todėl „istorijos“ pradžia atrodo tokia, kad sėkmingesnės
ir būti negalėtų (su tuo, šyptelėdami pasakykime, patinu, nes
asmenybė Jutos atveju, skirtingai nei pageidauja dailiosios lyties
atstovės, pradeda atsiskleisti jau „po“)."  Čia - recenzentės
asmenybės esmė. Pirma, nenoras pripažinti moters gaivališkos
neišrankios prigimties, kuri "be išlygų atsiduoda vyriškos lyties
individui". Visgi gyvenime to daug. O antra, kai recenzentė atsainiai
šyptelėdama sako apie - patiną, - tai rodo, kad natūralus gyvastingumas
jai svetima ir turbūt nemažai kamuoja liga "Nedapisc." Nepervertinu,
rašytojos-psichoterapeutės išminties, bet visgi jos reali, gyvenimiška
patirtis, manau, yra vertingesnė už filologės svajones. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19576