Na, ka gi, dabar del nepazistamos Lioles turesiu issitraukt karda is kisenes. Apie "apsakymelio linksmuma" cia nekalbesiu, nes beveik neturiu ka pasakyti (pardon, cece, skirtingas pasaulio suvokimas), bet palyginimo su Hopper paveikslais neatsisakau ne uz ka. Ir ten, ir cia dinamikos kaip ir nera, apie viska, kas vyksta, pasakojama lygiu, beveik monotonisku balsu, kad ir apie iskasta tevo skruosta. Iskasta? Skruosta? O, pasirodo tikrai, pitbulis pribego ir griebe kaip gyvate. Man patinka sita stiliaus subtilybe, pasakojimas per atstuma: cia niekas nesijuokia, verkia tik du kartus ir tarp personazu praktiskai nera jokio rysio. Kaip tarp sustingusiu Hopper'io vyru ir moteru. Nes kalbetis beprasmiska. Paziurejus i Hopper'i, prasminga tik zvelgti pro langa. Vilhelm Hammershoj, kitas statisko liudesio meistras, ko gero pridurtu - dar i duris. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16698