Džiaugiuosi, kad garbus, širdimi ir protu vis dar jaunas profesorius (didižiuojuosi, ka jo studentu ir man teko būti)nepabūgo argumentuotai apginti valdovų rūmų atstatymo prasmingumo. Pabrėžiu žodį "atstatymo". Neabejoju, kad ir dabarties lietuviams ir ateities kartoms šis didinas statinys leis išsaugoti tą jau beblėstančią, kartais net paniekinamą patriotizmo kibirkštį. Liūdna, kai apie patriotizmą prisimenama nebent tada, kai kokia lietuviška (kartias tik formaliai lietuviška) krepšinio komanda laimi svarbų krepšinio turnyrą ir parsiveža taurę. Jokiu būdu nesutinku su nuomene, kad rūmais esąs kažkos bevertis gigantiškas muliažas, į kurį bergždžiai sukišti milijonai. Gal tokiems žmonėms svarbiau į dangų iššaudyti kelioms minutėms dangų nušvietę fejerverkai? Lengviausia viską atmesti, pareiškiant, kad tai falsifikatai ir pan. Galima suabejoti net XIII a. Vilniaus senosios bažnyčios požemiuose išlikusia freska, pareiškiant, kad tai daug vėlesnių laikų teplionė ir pan. Viskas priklauso nuo žmogaus mąstysenos ir jausenos: vieni,pvz.,švedų tyrinėtojas Svenas Ekdahlas, Vytauto raitelių pasitraukimą iš Žalgirio mūšio lauko ir kryžiuočių įviliojimą į iš anksto paspęstus spąstus vadina gudriu taktiniu manevru, gi kitiems daug parankiau šį istorinį faktą pavadinti paprasčiausiu lietuvių pabėgimu... Net profesionalių istorikų ginčuose ne visada pavyksta padėti paskutinį, visus patenkinantį faktą. Pamėginkit nuvykę į Varšuvą įtikinti lenkų istoriką, kad vyriausiu sąjunginės kariuomenės vadu buvo Vytautas... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=14562