Stebuklų metas

Grandinėms žvangant baigsis lapkritys,
Pietų kryptim tirštai raitysis dūmai,
Žiupsnelis druskos, purvas, nešvarumai –
Per naktį viską, žvelk, ir užpustys

Sniegais pirmaisiais; einant prakurų
Girgždės maloniai, kiaulės melsis tvarte –
Išvengė peilio po kaklu, tai šerti
Dabar jas gausi; ties langais būriu

Ganysis vištos, kudakuos; stos gruodis –
Danguj akis Veneros pasirodys;
Tai akiai stebint miegančius vaikus,

Eglyno vidurius praretins pjūklas,
Ir banalus, tačiau vis tiek stebuklas –
Tave romėnams nebylys įskųs.

("Nemunas" Nr. 17 (335-776))

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19789