Ak, tas Paryžius... Sapnuoju aną naktį, kad stoviu ant Austerlico tilto
ir spjaudau į drumstus Senos vandenis, o įvairiausių rasių vaikiščiai
mėto į mane kaštonus. Aš bėgu, bėgu... ir atsiduriu Luvro salėje
priešais Mona Lizos paveikslą. Gerai įsižiūriu, ir netikiu savo akimis
- ta rimtuolė Mona man šelmiškai merkia akį. Man - Suvalkijos lygumų
berniokui, kuris tik pašvilpauti ir temoka... Nors sapnas ilgas, jis
tikrai neprilygs gerbiamos Neringos pasakojimui apie Paryžių. Juk sapnas
- tik neišsipildžiusių svajonių atspindys.O juk daugelis iš mūsų
gyvename tarsi sapnuodami...

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19844