Artojų szventos giesmės.

Tėve vargdienių, Rėdytojau viso, Sztai mums varguse jau akys pratyso:
Kasdien visokeis nupuleis prispausti, Nei tavo malonės nebagalim jausti.
Dirbam vargdami ir prakaite plustam, Ir lytuj' mirkstam ir ant saulės
džiustam,
Esam pailsę vargo ir prakaito pilni, Dažnai suklumpam po pagundoms
velnio,
Jei daržai pusta, jei galvijai pula, Jei kada pievos nežele, prapula,
Jei dirvoj' javų neužauga vaisius, Arba kitokius kryžius kencziam
baisius;
Dažnai sumurmam sopuleis aptvinę, Dažnai iszblaszkom viltį
paskutinę,
Gaisztam nupulyj', o aklybėj savo Niekad nepraszom padėjimo Tavo.
O jei mus savo dovanomis apkrauni, Niekad nu mūsų padėkos negauni;
Ar mes esam laimėj', ar nupulij' klystam, Ne Tau, bet savo dalei
pripažystam.
Vargus ir griekus giliau kaskart skęstam, Vienok silpnybėj' Taviep'
szaukt nedrįstam...

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19841