Patikdavo V. Ruba. eilėraščiai, jo kalbinės įstangos leksikoje. O dabar? Keistas jausmas. Rubavičius nepaseno, neišdavė savęs. Ir nepakito. Ištikimas egzistencinei pasaulėjautai ir kalbinių fenomenų paieškai. Pirmasis " epinis" patiko ramia verlibro pasakojamąja išartimi, bet pabaiga? Klaustukas, ar ne banalu? Kiti eiliai - ryškesni kalbinės raiškos fenomenų paieškomis/ištartimis. man " užsikirtus vaizduotė" yra tas tikras atodūsis - mes visi praeiname savo laiką ir paliekame buvusius pavidalus - kur? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19895