Vilkotyros naratyvas :)

matyt, gerb. Petras Dabrišius įkvėpimo sėmėsi iš šio edukacinio
filmuko:

http://www.youtube.com/watch?v=lS7p6OjV7io

kurio esminė idėja: everybody can do art, so (tęsiant Nike® reklaminiu
šūkiu) lets's do it!

deja, ne kiekvienas menininkas, kas tokiu save užsivadino, ar ką
visuomenė taip užvadino. ne kiekvienas menininkas (taipogi ir
mokslininkas), kas išleido ar prileido knygų: belenkokių, belenkaip. ir,
deja, toli gražu ne kiekvienas turi gebą menui. kaip tepliojimas,
pseudoinovatyvių, dažnai užšifruojamu painiu žodelyčiu "postmodernu",
t.y. bestruktūrių, bevertybinių (todėl - beverčių) idėjų
konvertavimas ant popieriaus, medžio, akmens, geležies ir pan. medžiagų
nėra menas, taip ir, pritariant, panelei Ramunei B. paauglio (matuojant
psichologiniu laiku) dienoraščio publikacija nėra menas, nėra net pati
žemiausia jo rūšis. Tai yra anksčiau išvardintų medžiagų
švaistymas, green peace turėtų atidžiau tikrinti ne ofisų
šiukšliadėžėse dūlėjančius biurokratinius popiergalius, o knygų
leidyklas. 

dabar nuo abstraktybės pereikime į konkretybę. Ramunė šaunuolė.
Dėstymo stilistika daili, lengva sekti autorės mintis, recenzija
dėliojama kruopščiai ir apgalvotai, knygų turinys apžvelgiamas gana
išsamiai, kertiniai momentai išryškinti. Ypač pastebėtinas -
sociologinis aspektas: kritikė-recenzentė pateikia trumputį pagrindinių
knygų veikėjų sociopsichologinį summa summarum. Atkreipiamas dėmesys
į stereotipų kartotę, tuščiagarbystę, girtuokliavimo "all day-all
night" scenarijus, nesusikalbėjimą, retrorefleksijas ir t.t.. Gerb.
Ramunė B. nevengia požiūrio iš vidaus, tačiau kritikuoja literatūrą,
o ne knygų autorių gyvenseną ar pasaulėžiūrą. Kitaip tariant, ji
neina už knygos, hermeneutiškai pasilieka joje. Ironija taipogi žavi. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20083